Reportaže V. Mickevičius pasakojo apie randamas padangas. Atskleidė, su kokiu kuriozu susiduria, bandydamas švarinti gamtą ir prisidėdamas prie to, kad aplinka būtų gražesnė.

V. Mickevičius iš ežero traukė padangą. Jam bandant ją kelti, išsprūdo žodis „bliamba!“.

„Vienoje vietoje yra mokyklinė sėdynė. Kartais atrodo, kad žvejai myli gamtą tiek, kiek ji yra naudinga žvejybai. Visa kita dzin“, – tęsė V. Mickevičius.

Vyras, paklaustas, ar jam pikta dėl to, sakė: „Gali pykti, nepykti, o situacija – ta pati. Tu gali pykdamas nieko nedaryt arba tu gali pykdamas imt ir tvarkyt. Bėgant laikui, kai imi tuos dalykus tvarkyt, pradedi nepykt. Kas iš to?“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vaizdo įraše matoma, kaip į krantą traukiamas kibiras. „Misija buvo sėkminga!“ – džiaugėsi vedėja. „Štai, – kėdė, pradinė kaina – trys eurai“, – juokėsi V. Mickevičius. „Mūsų sužvejota, tai – mažiausiai 30 eurų“, – šmaikštavo vedėja.

„Galima kainą dar ir didinti: yra kėdė ir kibiras, tai kaime gali būti kitaip naudojama“, – argumentais dėl kainos didinimo papildė V. Mickevičius.

– Kiek esate iš čia ištraukęs padangų?

– Iš šito ežero – vieną. Tokių padangų turiu keturias penkias. Labai retas dalykas – didelės padangos ežeruose. Didelių padangų nepriima automobilinės įmonės, nes tokios padangos viršija jų priimamą gabaritą. Lietuvoje vienintelė įmonė yra Elektrėnuose, kuri priima.

– Kai ištrauki padangą, turi ją ir pasilikti?

– Namie jas pasilieki, bendrauji, vardus duodi.

– Kiek per metus surenki padangų?

– Per metus – apie 100 vienetų, nes per ketverius metus esu surinkęs apie 400 vienetų. Yra vienas niuansas, kad žmogus daugiausiai tik keturias gali priduoti per metus. Turbūt dėl to, kad perki kiekvienai ašiai – dvi priekyje ir dvi gale.

– Ar yra kokia nors išeitis, kad būtų galima priduoti visas?

– Draugų prisikvieti su pasais, sodini juos į mašiną ir važiuoji, ir priduodi.

– Bet čia reikia daugiau draugų turėti, – bent jau dvidešimt. Ar ne?

– Taip, bet pas mane dar yra viena įmonė, kuri iš manęs padangas superka. Žmonės, pirkdami padangas, negrąžina senų ir susidaro tam tikros laisvos vietos, kurias jie gali užpildyti mano atvežtomis padangomis. Čia yra susitarimas, kurį ne visi gali pasidaryt.

– Kaip tu vertini, kad tik keturias padangas galima priduoti per metus?

– Labai negerai. Bet, kaip suprantu, kai priiminės daugiau, pradės vežinėti pusiau legalūs, pusiau nelegalūs autoservisai. Jie būna kaimuose: mažas namelis, autoservisas, ratų keitykla, o šalia jo – penkiaaukščio namo dydžio padangų krūva.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas įsitikinęs, kad šioje situacijoje kalta Vilniaus miesto savivaldybė.

– Nuolat vyksta visuomeninės švarinimosi akcijos ir savivaldybės pasirūpina atliekų išvežimu, – komentavo S. Gentvilas.

– Akivaizdu, kad ne visos padangos surinktos per šitas iniciatyvas. Ar realu, kad keturių nemokamų padangų situacija pasikeistų į daugiau?

– Šiuo atveju, gal blogas kontaktas savivaldybėje pasitaikė. Savivaldybės visuomet organizuoja per švarinimosi akcijas surinktų maišų, padangų, gelžgalių ir baldų išvežimą. Jeigu to nebūtų, kiekvieną kartą po švarinimosi akcijų viskas liktų gulėti.

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Tomas Vaitkevičius atkirto aštriau: „Tokios iniciatyvos nėra geras darbas, tikrai jokių nuolaidų V. Mickevičiui nėra taikoma. Būtų geriausia, kad tas padangas susirinktų tie, kas jas ten paliko. Jokių išlygų mes tokiais atvejais netaikome. Aš žinau apie kokį žmogų šnekat. Jis mūsų aikštelėse lankėsi, mes tikrai jį giriam, bet atskirti, kur yra kas, tikrai sudėtinga. Labai svarbu, kad visi darytų tai, kas jiems priklauso. Už padangų surinkimą miškuose atsako miškų ir žemės savininkai.

Aš kaip pavyzdį pasakysiu, kad anksčiau, kai buvo akcija „Darom“, tai viskas baigdavosi tuo, kad žmonės iš vienos vietos perkeldavo sofą į kitą vietą, ir tai nėra tikrai tas geras ir nuostabus darbas“.