Žingsnis po žingsnio Kaunas vis labiau ima panašėti į Paryžių. Ne vien dėl soboro, kurio baltumas ir kontūrai primena traukos centrą Monmartre – Jėzaus Širdies baziliką. Ne vien dėl tarpukario sostinės gyvenimo stiliaus, kuris nemiršta, nes yra perduodamas iš kartos į kartą. Tiesiog Kaune vis labiau stiprėja maištautojų dvasia, kurią Paryžiuje sąžiningai palaiko akademinė bendruomenė.

Nors po šiemetinės studentų krepšelių ir universitetų reitingų dalybų Kaunas akivaizdžiai prarado studentiškiausio Lietuvos miesto vardą, maištingos dvasios, regis, dėl to tik padaugėjo. Jos yra tiek, kad pakanka net mokiniams, jų tėvams ir mokytojams. Kauno studentai, mokytojai su mokiniais nestato barikadų, nerengia miestą paralyžiuojančių eisenų, tačiau "viršuje" esančiųjų planams priešinasi su ne ką mažesniu užsidegimu nei paryžiečiai.

Nesutikdami su sprendimu panaikinti vienuoliktas klases Vaižganto vidurinėje mokykloje, šios įstaigos pedagogai ir vienuoliktokai ėmė dirbti pagal lietuviškos spaudos draudimo meto tradicijas, t.y. pogrindyje. Tiksliau, laisvu nuo pagrindinio darbo metu laisvose klasėse be atlygio savo pačių pagamintomis darbo priemonėmis mokytojai mokė gimtajai mokyklai ištikimus mokinius, lankančius formaliai neegzistuojančias vienuoliktas klases.

Vaikai šiek tiek rizikavo, kad, pralaimėję kovą dėl vienuoliktų klasių Vaižganto mokykloje, liks be atestatų, mokytojai – kad darbu be atlygio išsekins save. Tačiau bent jau galėjo būti ramūs, kad nesulauks teismo sprendimo sumokėti savivaldybei už tai, kad drįso reikšti savo nuomonę kaip kad liūdnai pagarsėjusios bendrojo lavinimo mokyklos "Anima" auklėtinių tėveliai.

Prieš trejus metus įsižiebęs ginčas tarp miesto savivaldybės ir "Animos" bendruomenės baigėsi pusės milijono litų ieškiniu, kurio pareikalauta iš bylą pralaimėjusios šalies. Teismas nusprendė, kad reorganizuoti ir prie Eigulių vidurinės mokyklos prijungti pradinę mokyklą ketinusi savivaldybė yra teisi. Savo ruožtu pagrindinės mokyklos bendruomenė, kuri stengėsi išsaugoti švietimo įstaigą, nesugebėjo įrodyti, kad valdininkų ketinimai nepagrįsti.

Tai, kad ieškinys pateiktas ne mokinių tėvams, bet juos palaikiusiai profesinei sąjungai, yra svarbi aplinkybė. Formaliai savivaldybė teisi – dėl mokyklos bendruomenės protestų miestas patyrė nuostolių, nes negalėjo vykdyti tarybos sprendimo, reorganizuoti mokyklos ir sukišo į šią įstaigą ne vieną šimtą tūkstančių litų.

Formaliai teisi savivaldybė ir Vaižganto mokyklos atveju. Kaip ir Vilniaus universiteto rektoratas, vos prasidėjus naujajam semestrui nusprendęs pasinaudoti savivaldos teise, galimybe iš ES kasos susižerti ne vieną dešimtį milijonų litų ir uždaryti Kauno humanitarinį fakultetą.

Formaliai teisus ir Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas, kasmetėms atostogoms pasirinkęs rugsėjį. Aksominis sezonas – gražu ir nepakartojama, kitaip nei nesklandumai, be kurių neapsieina nė vienų mokslo metų pradžia.

Tačiau ar, kalbant apie švietimą ir miesto bendruomenę, galima vadovautis vien teisės aktų raide, nejaučiant jų dvasios nei to, kuo gyvena visuomenė. Negi bendruomeniškumas yra toks nereikšmingas dalykas, kad jį galima prisiminti tik tuomet, kai prašome pedagogų dėl solidarumo susiveržti diržus, o mokinių tėvų – pakentėti dėl prastų sąlygų, kuriomis mokosi jų vaikai?