Kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę šiandieninėje Lietuvoje pasigenda artimo meilės. Paklausta, kas labiausiai stokoja paramos, ses. N. Sadūnaitė sakė, kad kiekvienas pats sau turi atsakyti į šį klausimą. „Kai rodai į kitą pirštu, į tave trimis rodo. Mums visiems trūksta meilės“, - sakė ses. N. Sadūnaitė.

Kalbėdama apie laisvę disidentė ją tapatino su tiesa. „Kur nėra tiesos, nėra ir laisvės. O jeigu myli kitą, tau bumerangu sugrįžta, o kitą skriausdamas visų pirma nuskriaudi save. Kiekvienas turėtume prašyti tokio supratimo. Nebūtina religinį jausmą turėti, nes tikėjimas - Dievo dovana. Tačiau sąžinė kiekviename gyva. Kiekvienas jaučia, kad gerą darbą padarius širdyje ramu. Ir atvirkščiai: galiu laimėti, turėti materialinės naudos sau, bet kas iš to, jei širdyje - tuštuma. Todėl žmonės ir skundžiasi, kad džiaugsmo nėra. Nes nėra meilės“, - pakartojo ses. N. Sadūnaitė.

Pasak Laisvės premijos laureatės, jei liūdna - bėk kam nors gera padaryti: senam, nuskriaustam, ligoniui. „Jėzus aiškiai sako, už ką mus teis: buvau alkanas - pamaitinai, buvau ištroškęs - pagirdei, buvau pakeleivis - priėmei, buvau kalinys - aplankei. Ką padarei vienam iš mažiausių - Jam padarei. Ir nesvarbu, kad kasdien rožančių bažnyčioj kalbėjai. Kas iš to, jei nemylėjai žmogaus?“ - klausė ses. N. Sadūnaitė.

Kiekvienas jaučia, kad gerą darbą padarius širdyje ramu.

Sekmadienį Valdovų rūmuose Laisvės premijos laureatę sveikino bendražygiai, žinomi ir paprasti žmonės.

Profesorius Vytautas Landsbergis ses. Nijolę vadino Lietuvos turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada - ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas - priimti ar ne“, - sakė profesorius, prisimindamas lietuvišką posakį „Davė ir dribtelėjo“.

„Gaila, Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią - žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė - velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, - sakė prof. V. Landsbergis.

Kaip skelbė ELTA, ses N. Sadūnaitei Laisvės premija buvo įteikta sausio 13-ąją Seime.

Mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje gimusi būsima kovotoja už Lietuvos laisvę 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens - Anykščiuose.

1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.

Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau - iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavosuteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ - garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.

Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams - trejiemssunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose.1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge - Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Il celo nel lager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.).