– Vai­ruo­ja­te ne vie­ną de­šimt­me­tį. Kaip ver­ti­na­te si­tua­ci­ją Lie­tu­vos ke­liuo­se?

– Žvelg­da­mas į tai, kas da­bar vyks­ta Lie­tu­vos ke­liuo­se, ma­tau ir daug tei­gia­mų da­ly­kų, ir daug nei­gia­mų. Blo­gi da­ly­kai, ku­riuos iš­skir­čiau, – žmo­nių neat­sa­kin­gu­mas sė­dant prie vai­ro. Į šių vai­ruo­to­jų gru­pę pa­ten­ka ir tie, ku­rie prie au­to­mo­bi­lio vai­ro sė­da ne­blai­vūs, ir tie, ku­rie vir­ši­ja grei­tį, ir tie, ku­rie, ig­no­ruo­da­mi Ke­lių eis­mo tai­syk­les, ke­ly­je el­gia­si chu­li­ga­niš­kai. Vis dėl­to at­kreip­čiau dė­me­sį, kad yra ir gra­žių da­ly­kų, vyks­tan­čių mū­sų gat­vė­se ir ke­liuo­se. Dau­giau pa­tir­ties su­kau­pę vai­ruo­to­jai vis at­lai­des­ni ir to­le­ran­tiš­kes­ni tam­pa tiems, ku­rie ne­tu­ri pa­kan­ka­mai pa­tir­ties prie vai­ro, lin­kę pa­dė­ti tiems vai­ruo­to­jams, ku­rie nė­ra vie­ti­niai vie­na­me ar ki­ta­me mies­te. Juk to­kie ma­ži da­ly­kai, kaip šyp­se­na prie vai­ro, at­lai­dus žvilgs­nis ar lei­di­mas ki­tam ko­le­gai vai­ruo­to­jui įva­žiuo­ti į eis­mo srau­tą iš ša­lu­ti­nės gat­vės pri­si­de­da prie pa­gar­bos ir sau­gu­mo di­di­ni­mo ke­ly­je.

– Pa­mi­nė­jo­te ir blo­gus da­ly­kus. Vie­nas jų – al­ko­ho­lis.

– Taip, ma­nau, kad su ne­blai­viais vai­ruo­to­jais prie vai­ro tu­ri­me ko­vo­ti pir­miau­sia. Mies­tuo­se ma­to­me ak­ty­vų po­li­ci­nin­kų dar­bą – pa­tik­ri­ni­mus ir pa­na­šiai, ta­čiau kai­muo­se įvyks­ta di­džiau­sios ne­lai­mės ir, ko ge­ro, jau nie­ko ne­bes­te­bi­na, kai su­lai­ko­mas vai­ruo­to­jas į al­ko­tes­te­rį įpu­čia ko­ne dvi pro­mi­les. Tu­ri­me tap­ti ne­pa­kan­tūs to­kiam žmo­nių el­ge­siui. Gir­tas vai­ruo­to­jas ke­ly­je sė­ja mir­tį – ma­to­me, ko­ke padariniai lau­kia, kai jie, va­žiuo­da­mi nu­si­pirk­ti dar ke­lių bu­te­lių alaus, su­ža­lo­ja šei­mų li­ki­mus. Ma­to­me, kad pa­sau­ly­je au­to­mo­bi­lius sa­vo blo­giems tiks­lams įgy­ven­din­ti nau­do­ja te­ro­ris­tai, ne­blai­vus žmo­gus prie vai­ro taip pat te­ro­ris­tas. Au­to­mo­bi­lis, ku­rį vai­ruo­ja ne­sup­ran­tan­tis žmo­gus, tam­pa pa­vo­jin­gu gink­lu.

Au­to­mo­bi­lis, ku­rį vai­ruo­ja ne­sup­ran­tan­tis žmo­gus, tam­pa pa­vo­jin­gu gink­lu.

– Kaip ko­vo­ti su tais, ku­rie net ir pa­var­to­ję al­ko­ho­lio drįs­ta sės­ti prie vai­ro?

– Ma­nau, kad tas vai­ruo­to­jas, ku­ris iš­gė­ręs ne vie­ną bo­ka­lą alaus sės­da­vo prie vai­ro, ne­su­si­mąs­to ir da­bar. Jo ne­gąs­di­na nei išau­gu­sios bau­dos, nei gre­sian­ti bau­džia­mo­ji at­sko­my­bė. Steng­da­mie­si, kad toks el­ge­sys iš­nyk­tų, tu­rė­tu­me rū­pin­tis vi­sų so­cia­li­nių gru­pių švie­ti­mu – ypač tų, ku­rie gy­ve­na kai­muo­se, nors ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ir mies­tie­čiai kar­tais su­ži­ba, pa­tik­rin­ti po­li­ci­nin­kų.

– Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad vien tik al­ko­ho­lis yra blo­gy­bė ke­liuo­se.

– Ži­no­ma, tai ne vie­nin­te­lė pro­ble­ma, ta­čiau al­ko­ho­lio pa­var­to­jęs vai­ruo­to­jas prii­ma daug nea­dek­va­čių spren­di­mų – pir­miau­sia, sė­da prie vai­ro, vir­ši­ja grei­tį, neat­sar­giai ma­nev­ruo­ja. To­liau į blo­gy­bių są­ra­šą įra­šy­čiau per­ver­tin­tas ga­li­my­bes.

– Ko­dėl žmo­nės per­ver­ti­na sa­vo ga­li­my­bes prie vai­ro?

– Nu­tin­ka taip, kad žmo­gaus so­cia­li­nis sta­tu­sas pa­si­kei­čia – jis ga­li įsi­gy­ti nau­jes­nį ir ga­lin­ges­nį au­to­mo­bi­lį, įgy­ja dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, ta­čiau jo įgū­džiai su­val­dy­ti au­to­mo­bi­lį ne­pa­ge­rė­ja. Apsk­ri­tai mes ne­tu­ri­me įpro­čio ge­rin­ti sa­vo vai­ra­vi­mo ži­nias. Jei­gu tam tik­ri spe­cia­lis­tai nuo­lat to­bu­li­na ži­nias, tai vie­ną sy­kį pa­si­mo­kę vai­ruo­ti, ma­no­me, kad to pa­kaks vi­sam gy­ve­ni­mui, bet taip nė­ra – au­to­mo­bi­liai kei­čia­si, jų di­na­mi­ka ir val­dy­mas kei­čia­si, o mū­sų įgū­džiai jau pa­se­nę.