Dėl šios priežasties – supaprastinto įsivaizdavimo ir gerokai sudėtingesnės realybės neatitikimo – priimama klaidingų sprendimų, tampančių nenusisekusiomis reformomis. Visgi moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos švietimo sistema, palyginti su kitų ES ir ypač posovietinių šalių švietimo sistemomis, veikia gana neblogai, o neigiamą įvaizdį formuoja ir savamokslių „ekspertų“ pasisakymai, ne visada atitinkantys tikrovę.

– Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų švietimo sistemą, ištyrinėjęs ir palyginęs Lietuvos ir užsienio šalių švietimo politikos raidą?

– Šiandienė švietimo sistema tapo labai išplėtota ir daugialypė. Manau, kad visuomenė dar ne iki galo šiuos pokyčius yra įsisąmoninusi; vyresnioji karta neretai įsivaizduoja, kad dabartinė švietimo sistema – panaši į sovietinę. Tačiau sovietinė sistema buvo nepalyginti paprastesnė ir suprantamesnė: ugdymas buvo unifikuotas, o valdymas – centralizuotas. Nevyko tarptautinis bendradarbiavimas, nebuvo siūloma mokymosi alternatyvų, neegzistavo interneto teikiamų švietimo plėtotės galimybių, tokių kaip tinklaveika ir nuotolinis mokymasis. Daugelį klaidingų švietimo politikos sprendimų galima paaiškinti tuo, kad politikų galvose vis dar įsitvirtinęs supaprastintas švietimo sistemos įvaizdis.

Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemą taip pat veikia globalizacijos procesai, dėl kurių visų šalių švietimo sistemos panašėja, todėl kokiais nors išskirtiniais bruožais mūsų sistema nepasižymi. Išsiskiriame nebent tuo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, vis dar tebėra išlikusių kai kurių sovietinio mentaliteto rudimentų, tokių kaip, pavyzdžiui, įtarumas ir nepasitikėjimas pedagogų bendruomene, skatinantis išlaikyti stiprią švietimo kontrolės sistemą. Ypač paveikus globalizacijai yra aukštasis mokslas. Mūsų studijų programos dėl Bolonijos proceso yra iš esmės suderintos su kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programomis, todėl galima įgyvendinti bendrus akademinius projektus, vykdyti studentų ir dėstytojų mainus.

Vyraujančios tendencijos švietimo srityje sietinos su vis labiau įsigalinčia neoliberalizmo ideologija. Švietimo sistemoje diegiami rinkos ir konkurencijos elementai, įsivyravo švietimo kaip paslaugos samprata. Sociokultūrinę paradigmą pamažu keičia ekonominė paradigma, traktuojanti švietimą ne kaip kultūros skleidėją, bet kaip darbo rinką aptarnaujančią tarnybą. Ši paradigmų kaita kelia nerimą edukologams visame pasaulyje. Kita vertus, tenka pripažinti, kad reikalingas ir ekonominis švietimo sistemų efektyvumo ir našumo vertinimas, kadangi, vykdydami tinkamai neparengtas ir nebūtinas švietimo reformas, vėjais paleidžiame dideles sumas.

Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemą taip pat veikia globalizacijos procesai.

– Vienoje iš jūsų su kolegomis parengtų publikacijų „Lietuvos švietimas: efektyvus, našus, kokybiškas ir socialiai teisingas?“ rašote, kad, palyginti su kitomis posocialistinėmis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, Lietuva atrodo gana gerai. Tačiau mūsų visuomenėje vyrauja nepalanki nuomonė apie švietimą. Kodėl taip yra?

– Tai, kad Lietuvos švietimas, palyginti su kitomis posocialistinėmis šalimis, funkcionuoja gana efektyviai, rodo tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai. PISA tyrimas (angl. „Programme for International Student Assessment“ – Tarptautinė moksleivių vertinimo programa), skirtas penkiolikmečių pasiekimams, parodė, kad mus lenkia Estija, Lenkija, Čekija ir Slovėnija. Šiek tiek geriau atrodo ir Latvija. TIMSS tyrime (angl. „Teaching and Learning International Survey“ – Tarptautinis mokymo ir mokymosi tyrimas), skirtame matematikos ir gamtos mokslų pasiekimams ketvirtoje ir aštuntoje klasėse, kai kuriose srityse mus lenkia tik Lenkija ir Čekija. PIRLS tyrime (angl. „Progress in International Reading Literacy Study“), skirtame kalbiniam raštingumui ketvirtoje klasėje, mus šiek tiek lenkia Kroatija, tačiau Lenkijos ir dažnai švietimo etalonu laikomos Suomijos rezultatai prastesni.

Mums neblogai sekasi užtikrinti švietimo prieinamumą. Pavyzdžiui, net 96 proc. Lietuvos jaunimo realizuoja galimybę įgyti vidurinį išsilavinimą. Pagal šį rodiklį esame antri ES. Taigi pagal daugelį rodiklių esame vieni iš pirmaujančių tarp vienuolikos naujųjų ES šalių. Buvusių sovietinių respublikų rezultatus su Baltijos šalių pasiekimais sunku net palyginti.

Nepalankią nuomonę apie švietimą formuoja nenusisekusios reformos, kurių pastaruoju metu pagausėjo. Prie neigiamo įvaizdžio formavimo prisideda ir mokytojų protestai, signalizuojantys visuomenei, kad švietimo reikalai esą prasti. Šią nuomonę sustiprina ir kritiški savamokslių „ekspertų“ pasisakymai. Žiniasklaidos atstovai juos noriai kviečiasi: neprofesionalų nuomonės būna kritiškesnės ir emocingesnės, todėl patrauklesnės plačiajam klausytojų ratui. Deja, jos toli gražu ne visada atitinka tikrovę.

– Kokią įtaką visuomenėje vyraujantiems mitams išsklaidyti turi ar gali turėti tyrimai, skirti objektyviam švietimo kokybės vertinimui? Ar šių tyrimų yra pakankamai?

– Tyrimų, skirtų švietimo kokybės vertinimui, yra užtektinai. Be tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų, daug informacijos suteikia brandos egzaminų ir pasiekimų patikrinimų rezultatai, reikia tik mokėti tinkamai juos interpretuoti. Tam, kad šie tyrimai darytų poveikį viešajai nuomonei, turime juos pateikti visiems prieinama ir suprantama forma. Tačiau visuomenės informavimo apie realią švietimo padėtį pastangos kol kas nepakankamos.