Ar grupuotė veikia su Kremliaus žinia. Galbūt pačioje Rusijoje vyksta kovos, kaip atrodys valdžia po Vladimiro Putino. Tuomet kyla klausimas, kas žinoma apie Rusijos opoziciją, kiek žmonių liko šalyje, kiek jų išvyko. Kokios galiausiai jų idėjos, į žurnalisto klausimus atsakė „Freedom House“ Vilniaus skyriaus vadovas , politologas Vytis Jurkonis.
– Mano žiniomis, Rusijos nepriklausomi žurnalistai atkreipė į šį dalyką tiek mūsų, tiek tarptautinių žurnalistų dėmesį. Sąmoningos Rusijos pilietinės visuomenės, nepriklausomos žiniasklaidos dėka mes galime operatyviau reaguoti į tokius dalykus. Be abejo, tai reikalauja nemažo abipusio pasitikėjimo, bet žurnalistai dirba savo darbą, gali tikslinti savo šaltinius. O kad Baltijos šalys yra dėmesio objektas Rusijos struktūrų, man atrodo, buvo, yra ir bus dėl įvairiausių priežasčių. Bet, pirmiausia, dėl aiškios pozicijos, kas vyksta Ukrainoje. Dėl labai aiškaus balso tiek Briuselyje, tiek Berlyne ir Vašingtone. Ir suprantama, Kremliaus akyse Baltijos valstybės yra neva mažos, pažeidžiamos, todėl įvairaus pobūdžio provokacijų negalime atmesti. Mums belieka prisiminti, jog iš tikrųjų mūsų regione pasirodė pirmieji žalieji žmogeliukai – t. y. 2007 m. Talino bronzinio kario istorija aiškiai parodo, kad tas dėmesys ir Kremliaus agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar tai buvo daryta su Kremliaus, Rusijos tarnybų žinia? Rusijoje tvyro įtampa, ar gali būti, kad dalis tų radikalių grupuočių domisi Lietuva, Baltijos šalimis jau nepriklausomai nuo Kremliaus ar nuo kokių nors karinių žvalgybų?
– Aišku, Kremliuje ir šalia Kremliaus yra ne viena grupuotė. Ir nereikėtų sakyti, kad akiratyje – vien Baltijos valstybės. Mes matome agresijos išpuolius, provokacijas ir bandymus nunuodyti oponentus ir Londone, Solsberyje, ir Berlyne... Kažkuriais atvejais tai buvo specialiosios tarnybos, kitais atvejais buvo Ramzano Kadyrovo žmonės. Neatmestina, kad tai gali būti ir tiesiogiai su Kremliumi susijusios kažkokios grupės ar veikėjai. Labai aiškiai reikia pasakyti, kad tai yra pasekmė to, ką Kremlius darė pastaruosius dešimtmečius. Ir kokia nevaldoma tapo situacija šiandien.
Labai aiškiai reikia pasakyti, kad tai yra pasekmė to, ką Kremlius darė pastaruosius dešimtmečius. Ir kokia nevaldoma tapo situacija šiandien.
– Ką mes žinome apie Rusijos opoziciją? Dalis žmonių, kurie kitaip galvojo nei Kremlius, jau išvyko iš Rusijos, dalis žmonių liko ir politikuoja, kaip įprasta buvo sovietmečiu, virtuvėse. Koks dabar yra šios opozicijos tikslas ir idėjos?
– Pirma, labai sunku kalbėti apie Rusijos demokratus kaip apie opoziciją, nes, iš principo, tokių rinkimų kaip ir nėra. Mesti iššūkio mums įprastomis formomis praktiškai neįmanoma. Priemonių apriboti jų dalyvavimą, kaip mes matėme, yra. Kartais jie primena disidentus, kartais, kai riejasi tarpusavyje, atrodo it nesusidainavęs choras. Įvairi šiandien ta prieš V. Putiną nusiteikusi bendruomenė. Rasti vieną jungiantį elementą pakankamai sudėtinga. Tai yra labai įvairi grupė – Michailas Chodorkovskis ar Aleksejaus Navalno komanda. Yra dalis likusių opozicinio „Jabloko“ judėjimo atstovų, dalis sėdi kalėjime, tas pats A. Navalnas ir kt. Tai – labai įvairūs žmonės su skirtingo lygio pasiruošimu. Kiti yra kažkokios „medinės“ personos, kurios kalba apie korupcijos lygį, Kremliaus nusikaltimus tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje. Apie kankinimus ir kt.
– Daugelis galvoja, kaip galėtų atrodyti ši milžiniška šalis po V. Putino? Štai M. Chodorkovskis sako, kad nors V. Putino režimas nėra amžinas, bet didžiausia grėsmė, kad jį gali pakeisti toks pats drakonas. Ar tai yra tas nerimas, apie kurį galvojama ir Vakaruose, ir čia, Lietuvoje?
– Iš tikrųjų autoritarai visada bando mums primesti, kad alternatyvos valdančiam režimui nėra. O kas kitas, jei ne Aleksandras Lukašenka, kas kitas jei ne V. Putinas. Man atrodo, kad Svetlanos Tichanovskojos istorija labai aiškiai parodė, kad tų variantų yra ne vienas ir ne keliolika, o pakankamai nemažai. Kad neprivalai būti profesionalus politikas, jog žmonės tavimi patikėtų. Kitas dalykas, čia mums jau klausimas yra, o ar mes pasiruošę tą žmonių pasirinkimą ginti, kalbėti, kad kankinimai negali būti toleruojami ir pan. Rusijoje esame matę oponentų ir kankinimus, ir žudymus, ir nuodijimus, ir kitokias represijas. Man atrodo, tarptautinė bendruomenė per mažai darė ta linkme, kad nedviprasmiškai kalbėtų apie žmogaus teisių, demokratijos pamatą. O klausimas, kas galėtų būti išrinktas vietoje V. Putino, galiu priminti, tarkime, atvejį Moldovoje, kur pirmas prezidentas išrinktas Igoris Dodonas. Suprantama, Vakaruose kilo didelė nepasitenkinimo banga, nes iš principo tai buvo Kremliaus kandidatas.
