Kiekvienas turime po automobilį. Parduotuvės prikrautos prekių. Kur tik pasisuksi – pramogos. Nori kirsti Vakarų sieną, prašom – bet kuriuo paros metu. Ar ne apie tai sovietmečiu pasvajodavome?

Via dėlto egzistuoja stiprus troškimas, kad nepriklausomybės gėrybės būtų dalijamos po lygiai – panašiai kaip mokinio krepšeliai. Bet taip nėra: vieni tas gėrybes gabenasi vagonais, kiti nešasi kukliame krepšelyje.

Iškelia žmogus tokį varganą krepšelį ir barasi: štai kokia ta Lietuvos nepriklausomybė. Nereikia man tokios nepriklausomybės. Trenkia krepšelį į krūmus, nusispjauna ir eina Rytų pusėn, nes, remdamasis ilgamete patirtimi, žino, kad ten gaus degtinės, cigarečių ir galbūt ras neįpareigojančią kompaniją.

Kartais atrodo, kad rūsčiai besiplūstančių žmonių Lietuvoje tikrai nemažai. Ir kažin ar tik jie patys dėl to kalti.

Lietuviai tikrai nėra tolygaus viešųjų gėrybių paskirstymo meistrai. Tai, kaip žinoma, neblogai moka daryti į socialinio solidarumo principus nespjaunantys skandinavai. Lietuviams kur kas smagiau yra ką nors gudriai privatizuoti ar imtis kokių nors kitokių išmoningojo pasisavinimo priemonių.

Jei Lietuvoje būtų atrasti didžiuliai naftos klodai, galima spėti, kad Lietuva nesugebėtų pasukti Norvegijos keliu, kur už naftą gaunamos milžiniškos lėšos skirstomos bandant laikytis visuotinės gerovės kriterijų, tai yra gėrybių šaltinis nukreipiamas įvairioms gyvenimo sferoms, keliančioms šalies bendrą gyvenimo kokybę.

Turbūt lietuviams būtų artimesnis kokios nors Pietų Amerikos šalies kelias, kur dėl naftos išteklių gaunami turtai gausiai pildo pavienių milijardierių kišenes.

Įsivaizduojami lietuviški naftos magnatai galbūt kurtų visokius judėjimus, pavyzdžiui, „Vardan Kauno“, „Už Kauną“, „Įsimylėję Kauną“, „Kauno labui“, tačiau daugeliui būtų aišku, kad realus interesas sukoncentruotas į gerokai siauresnę sritį – į kokią nors privačią valdą.

Tokie įpročiai gimdo nepasitikėjimą vieni kitais, ir tas nepasitikėjimas karikatūriškai išryškėja per valstybines šventes.

Kaip žinoma, minint Sausio 13-ąją, organizacija „Neo-Lithuania“ ir kiti nuolatiniai arba proginiai priešų ieškotojai buvo nepatenkinti, kad į Kauną atvažiavo koncertuoti vienas garsiausių simfoninių orkestrų pasaulyje. Ir surengė mitingėlį. Artėja Kovo 11-oji. Gal „Neo-Lithuania“ dabar parodys miestiečiams, kaip reikia paminėti valstybines šventes? Nieko negirdėti. Matyt, mitingų mėgėjus kamuoja, pasak Ostapo Benderio, žanro krizė. Deja, ta žanro krizė valstybinių švenčių paminėjimo scenarijų sudarytojus persekioja nuolat.

Pasižiūrėkime, ką Kovo 11-osios proga siūlo Kauno miesto savivaldybė. Savivaldybės tinklalapyje regime mėšlungišką optimizmą: mes tikrai deramai švęsime.

Štai kaip rašoma: „Jaunimas, užaugęs nepriklausomos Lietuvos klaikais (savivaldybės tinklalapio kalba netaisyta, ir žodžio „klaikais“, matyt, niekas greitai nepastebės, nes visiems žinoma, kad tokie tekstai rašomi tik dėl pliusiuko ir jų beveik niekas neskaito – aut. past.) apie ryžtingą kelią į Kovo 11-ąją žino iš savo tėvų pasakojimų. Gyvas žodis visada svaresnis už perskaitytą, gal todėl Kovo 11-osios šventėje Kaune visuomet būna tiek daug jaunimo.“ Uolių partijos veikėjų raštą sovietiniam vykdomajam komitetui primenančiame tekste ryžtingai tikinama: „Jaunimas tikrai aktyviai dalyvaus šventėje.“ Deja, aktyvaus dalyvavimo faktų pateikiama skurdžiai: „jaunimas surengs akciją „Laisvės žiedai“, „Būk gyvosios vėliavos dalele“.

Atrodo, pas mus dar ilgai bus populiarus, „piktos šventės“ žanras – mitingas. Jis numatomas ir šį savaitgalį. Mitingą rengia minia, įsitikinusi, kad ne tik nepriklausomybės gėrybės, bet ir teisės Lietuvoje seikėjamos nevienodai.