Garbingiausia Marijos šventė

Ši diena nepaprastai reikšminga krikščionių tikėjime, tai seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. 1950 m. buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų, tai yra, kad ją iš karto po mirties jos Sūnus Jėzus prikėlė kūnu ir siela.

Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi Saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.

1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų, paskelbė dogma. Tačiau dar gerokai prieš oficialų pripažinimą gyvavo tikėjimas Marijos paėmimu į dangų. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse šią dieną šventinami žolynai, javai, vaistažolės – tradiciniai Mergelės Marijos gerbimo atributai. Dėkojama Dievui, kad Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, sulaukta naujo derliaus. Krikščioniškos šventės susiejimas su žolynų šventinimu aiškinamas kaip Bažnyčios globos žmogaus siela ir kūnu simbolis.

Svarbiausia – puokštė

Bene svarbiausia Žolinės tradicija – iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių pasidaryti derliaus puokštę. Ją būtina pašventinti bažnyčioje šventės dieną, kad įgautų simbolinę prasmę. "Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks", – byloja liaudies išmintis.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas. Aplink jį dedami javai, toliau – įvairūs žolynai, o puokštės pakraštyje – žydintys augalai, spalvingos gėlės. Šiai puokštei tiko medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos, daržo gėrybės – burokai, morkos, kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Žemaitijoje buvo įprasta į Žolinės puokštę įdėti piktdagį, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kančią. Pašventintos puokštės piktdagį išimdavo ir sodindavo į dirvą šaknimis aukštyn – kad iš dirvos piktžolės išnyktų.

Žolinių puokštė būdavo šventinama šv. Mišių metu ir įgaudavo simbolinę prasmę. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, net gyvuliams, mat tikėta, kad šitokiu būdu bus atbaidytos piktosios jėgos bei ligos, o gėlės būdavo sudžiovinamos ir visus metus laikomos garbingiausioje vietoje namuose, dažniausiai – šalia arba už šventųjų paveikslų. Šių šventintų žolynų, gėlių paskirtis – apsaugoti namus nuo negandų, nelaimių, gaisro bei perkūno. Jei susirgdavo kuris namiškis – pagelbėdavo džiovintų puokštės augalų arbata. Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės. Jei ji netyčia supelydavo, ją sudegindavo, o pelenus išbarstydavo daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus nesuniokotų.

Atsisveikinimas su vasara

Žolinės – tai vasaros ir rudens sandūros metas. Jos dar vadintos javapjūtės pabaigtuvėmis, bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje apibūdina tautosaka: "Nuo Žolinės pasirodo ir šalnaitės", "Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja". Pagal Žolinės orus mūsų senoliai spėdavo rudens orus: jei tą dieną šilta, saulė šviečia, bus graži ir rudens pradžia. Tolesnius rudens orus spėdavo pagal gandrų išskridimo dieną.

Tikėta, kad per Žolinę būtinai reikia susitikti su draugais ir giminėmis, kitaip visi metai bus blogi, kas nešvęs Žolinės, tas bus neturtingas, nelaimingas, bėdoje neparemtas. Susirinkę prie vaišių stalo giminės ir kaimynai pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptardavo vasaros darbus, apdovanodavo šauniausią šeimininkę, pagerbdavo geriausią gaspadorių.

Senovėje šeimos ruošdavosi šiai šventei iš anksto: gamindavo patiekalus iš gauto derliaus, o vyrai svečius vaišindavo stipriaisiais gėrimais, pagamintais iš žolelių. Per Žolinę, kaip ir per Kūčias, visi vaišindavosi dvylika patiekalų, kurie buvo gaminami iš naujo derliaus: ankstyvųjų bulvių, grybų, uogų, žalumynų, grūdų ir kt. Ant stalo būdavo uždegama žvakė, kurią nešdavo aplink valgius ir leisdavo per rankas aplink stalą. Artimųjų bei kaimynų susibūrimas per Žolinę simbolizuodavo tai, kad žmonės, turėdami savo derlių, atsigręžia į artimą bei siūlo jam savo pagalbą. Vaišių likučius atiduodavo vargšams.

Ir šiandien per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai. Norint šiais laikais pajusti tą senąją Žolinės dvasią, verta apsilankyti mūsų šalies bažnytkaimyje, kai keliais bei takeliais į bažnyčią plūsta krašto moterėlės, nešinos gražiausiomis žolynų puokštėmis.

Arba dalyvauti atlaiduose. Bene didžiausi ir daugiausiai žmonių sutraukiantys Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose, Rumšiškėse, Krekenavoje. Šios šventės atlaidai Pivašiūnuose trunka net aštuonias dienas.

2000 m. Žolinė įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbta nedarbo diena.