Bijai karo – ruoškis
Menininkė sako, kad norint susidoroti su karo baime, visų pirma, reikia jam ruoštis ir turėti planą, ką darysi. Bus jis ar nebus – kitas reikalas. Tačiau pasiruošimas nuima didelę dalį nerimo.
„Aš gyvenime nesu patyrus blogų situacijų, nes visuomet joms ruošiausi. Esu buvusi įkaite ir išsisukau iš tos situacijos. Dėl to, kad buvau derybininkė ir sugebėjau išsiderėti. Kitas dalykas, pas mane visąlaik namuose yra mačetė, kuri yra pagaląsta. Aš visada esu pasiruošusi situacijai, todėl gyvenime nebuvau išsigandusi“, – kalbėdama su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu Aurimu Kamantausku sako N. Marčėnaitė.
Menininkė sako mokanti ir taikliai šaudyti, jei to prireiktų. O taip pat nuolat domisi, kaip reikėtų elgtis blogiausio scenarijaus atveju.
„Vieną dalyką aš išsiaiškinau – karo atveju nepasiruošę civiliai yra našta kariškiams. Kai žmonės žino, kad tokia galimybė yra ir nieko dėl to nedaro, man atrodo, yra nepadoru. Čia yra nesirūpinimas, nemąstymas kažkoks, nebuvimas čia ir dabar“, – sakė N. Marčėnaitė.
Visas pokalbis – vaizdo įraše:
Drąsą įskiepijo seneliai
Minėta įkaitų drama vyko N. Marčėnaitės sodyboje, į kurios langus vieną naktį staiga pradėjo daužyti keli nepažįstami vyrai. Jie reikalavo įleisti, tačiau moteris nesutriko. Ji pažadino buvusį vyrą ir liepė jam laukti su pistoletu, kuris buvo laikomas namuose. O pati nuėjo derėtis su bandančiais įsilaužti ir galiausiai įkalbino juos traukti savo keliais.
Iš kur tokia drąsa? Menininkė sako, kad ji galimai paveldėta iš Lietuvos kariuomenėje kariavusio ir žuvusio senelio bei močiutės, kuri sugebėjo septynis kartus pabėgti nuo tremties į Sibirą. „Ji turėjo tiek drąsos ir ryžto, kad septynis kartus išspruko jiems iš po nosies. Ir man mažai sakydavo „Nomedėle, būk pilietiška“, – „Kamantinėjimuose“ pasakojo N. Marčėnaitė.
Karo metu jos seneliai gelbėjo žydus, o vokiečių kariams suėmus ir įkalinus senelį devintojo forto tvirtovėje, močiutei pavyko įkalbinti forto viršininką jį paleisti. Su tokia dvasia per gyvenimą eina ir N. Marčėnaitė bei skiepija ją savo vaikams. Su jais ji taip pat atvirai kalba apie karą, nes geriau apsidrausti, nei po to gailėtis.
„2022 metų vasario 24 dieną aš pasisodinau vaikus ir sakau: dabar, vaikai, žiūrėkit. Jeigu bus tokia situacija, tai reikės elgtis taip ir taip, važiuoti ten ir ten. Jūs man greičiausiai nebepaskambinsit, gali toks variantas būti. Nebėgti per sieną, o trauktis į gilumą, trauktis iš Vilniaus. Žodžiu, varau tą dainą, o Ula sako: mama, tu mums 2014 metais tą jau papasakojai“, – kalbėdamasi su renginių režisieriumi A. Kamantausku juokėsi N. Marčėnaitė.
Pranešimo siuntėjų nuotr.
Gyvenimas čia ir dabar
Nepaisant aplinkoje sklandančio nerimo, menininkė sako kiekvieną dieną pasitinkanti su smalsumu ir dėkingumu. Ir net naktį nubudusi visų pirma pasidžiaugia, jog yra gyva.
„Pora kartų prabundu naktį tam, kad pasidžiaugčiau, kad esu gyva. Aš net vaikystėj atsikeldavau, vaikščiodavau po namus ir galvodavau: tu gyva, tu matai per langą, matai šešėlius, tu esi gyva, tu čia ir dabar! Ir tada galvoju: užfiksavau, einu miegot. Miegot man labai patinka. Kai atsibundu iš ryto – kava. Bet pirmiausia galvoju: vau, kiek gerų dalykų manęs laukia šiandien”, – teigė N. Marčėnaitė.
Kaip prisikviesti į savo gyvenimą bent šiek tiek to džiugaus buvimo dabarties momente? N. Marčėnaitė išduoda paprastą būdą – rašykite dienoraščius. „Man labai gražu buvo, kai į Lietuvą atvažiavo lietuvių kilmės mokslininkė iš Amerikos, kuri sakė: rašykite visi dienoraščius, nes tai yra laiko liudijimas. Man atrodo, kad tame yra ir papildoma vertė. Tai yra išliekamąją vertę turintis dalykas, nes jis padeda gyventi čia ir dabar“, – sakė menininkė.
O taip pat ji ragina neužsisklęsti savo burbule, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir išdrįsti pažinti pasaulį vis kitokiu kampu. „Aš už kiekvieną progą pamatyti pasaulį kitaip. Mes turime labai trumpą laiką šitam dalykui“, – priminė menininkė.
