Iš Norvegijos į Lietuvą atvykęs teisininkas Marius Reikeras teigė, kad jo šalis vaikų teises gina pažeisdama Žmogaus teisių konvenciją ir rekomendavo nekopijuoti norvegiško vaikų apsaugos modelio.

Sistemoje – dideli pinigai

Po garsiai nuskambėjusių istorijų, kai iš Norvegijoje gyvenančių lietuvių šeimų vaikus atima šios šalies vaiko teisių gerovės tarnyba "Barnevernet", galimų sprendimų paieškos persikėlė į politinį lygį. Į vakar Seime surengtą diskusiją "Vaiko teisių užtikrinimas Lietuvoje ir užsienyje" atvyko ir svečiai iš Norvegijos – teisininkas M.Reikeras ir žmogaus teisių aktyvistas, kurio paties šeimą išskyrė "Barnevernet", Raymondas Skorstadas.

M.Reikeras pabrėžė, kad Norvegijos vaikų teisių apsaugos srityje yra tikrai gerų ir sektinų pavyzdžių, tačiau negailėjo savo tėvynės sistemai ir kritikos. Pasak žmogaus teisių srityje dirbančio teisininko, Norvegijos institucijos dažnai pažeidžia žmogaus teises. Be to, teisininkas įvardijo ir kitą jau kurį laiką atvirai aptariamą dalyką – šalies vaikų gerovės srityje figūruoja dideli pinigai, kuriuos gauna visi suinteresuoti sistemos sraigteliai nuo psichologų iki būsimų vaiko globėjų.

"Esu savo šalies patriotas, tačiau žmogaus teisių srityje mums kyla išties nemažai problemų. Tai ypač atsispindi, kai reikalas yra susijęs su vadinamąja vaiko gerovės tarnyba. Ji atsakinga už 55 tūkst. vaikų – tai yra 5–6 proc. visų vaikų Norvegijoje, kuriems teko susidurti su Norvegijos vaiko gerovės sistema. Šioje sistemoje veikia didžiuliai pinigų srautai. Mano darbas yra užtikrinti, kad šeimos, kurios susiduria su tokiais dalykais, būtų saugomos žmogaus teisių institucijų. Su žmogaus teisėmis susijusius klausimus Norvegijoje spręsti yra iš tikrųjų nelengva", – pasakojo teisininkas.

Tobulumo kompleksas – ne į naudą

M.Reikero teigimu, tokia situacija iš dalies susiklostė dėl to, kad norvegai galvoja, jog jų sistema yra praktiškai ideali, ir jiems nereikia jokios pagalbos iš tarptautinių žmogaus teisių institucijų. 1999 m. ratifikavusi Europos žmogaus teisių konvenciją, Norvegija ją naudoja tik kaip pagalbinį instrumentą šalia šalies teisės aktų, akcentavo norvegas. Pasak jo, dėl to vaikų bylose buvo ir rimtų diplomatinių krizių su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Čekija. "Net kai Europos Žmogaus Teisių Teismas priima kažkokį Norvegijai nepalankų sprendimą, šalis į tai žiūri pro pirštus. Diplomatinis, politinis spaudimas galėtų duoti gerų rezultatų. Juk visi esame toje pačioje valtyje – gyvename Europoje, ir turime tas pačias žmogaus teises. Užmegzdami diplomatinius ryšius su kitomis šalimis, įsipareigojame šias teises gerbti bet kurioje šalyje. Norvegija pažeidžia Žmogaus teisių konvenciją, kai atsisako leisti kitos šalies pilietį parsivežti į jo šalį, – tokia yra mano nuomonė", – sakė M.Reikeras.

"Visada yra ko mokytis. Visuomenėje taip nebūna, kad viskas būtų tobula", – apie norvegų polinkį galvoti, kad jų visuomenė ir susikurtos sistemos yra nepriekaištingos, kalbėjo diskusijoje dalyvavęs Seimo narys Povilas Gylys. Svečiai iš Norvegijos jam neprieštaravo. Apie tai, kad iš Norvegijos rūpesčio vaikais galima pasimokyti tam tikrų dalykų, pripažino visi diskusijos dalyviai. Vis dėlto taip pat visi sutarė, kad jokiu būdu nebūtų galima tiesiog imti ir kopijuoti kitos šalies sistemos, aklai perkeliant ją į Lietuvą.
R.Skorstadas pastebėjo, jog natūralu yra tikėtis, kad Norvegijos vaikų teisių tarnyba turėtų laikytis įstatymų, tačiau reali situacija esą yra kitokia – ji jų nesilaiko. Taip tarnyba tarsi iškyla aukščiau teisinės sistemos, priima sprendimus nesurinkusi pakankamai įrodymų. "Tarnybos darbuotojai nuolat kartoja, kad privalo užtikrinti geriausius vaiko interesus, tačiau tai nėra teisinga – pirmiausia jie turi laikytis įstatymų", – įsitikinęs R.Skorstadas.

Kada reikalai pajudėtų?

Vis dėlto daug kritikos Norvegijai žėrę diskusijos dalyviai nemėgino apsimesti, kad vaikai Lietuvoje gyvena tarsi Rojaus soduose. Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė, pasinaudodama proga, priminė, kad Lietuvoje yra įprasta tik gesinti gaisrus, neskiriant beveik jokio dėmesio problemų profilaktikai: šeimoms vis dar labai sunkiai prieinamos socialinės paslaugos, ugdymo įstaigose katastrofiškai trūksta socialinių pedagogų ir psichologų, o kritiniais atvejais psichologo pagalbos valstybinėse įstaigose tenka laukti net po du mėnesius – ir ne visi jos sulaukia.

Pripažindami, kad Lietuvai pačiai reikia labai daug nuveikti vaikų gerovės srityje, diskusijos dalyviai nenutylėjo ir apie tai, kad pasigenda Lietuvos iniciatyvų sprendžiant konkrečias situacijas su Norvegijos valstybe.

Neseniai pagarsėjo istorija, kai į Norvegiją buvo grąžintas Švedijoje aptiktas lietuvis berniukas. Jo motinai atstovaujanti advokatė Sandra Latotinaitė teigė, kad sprendimas byloje po to, kai ankstesnis dabar jau apskųstas, turėtų būti priimtas per šiuos metus. Teisininkė pažymėjo, kad, jeigu jis bus netenkinamas, bus kreipiamasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Vis dėlto, pasak advokatės, daugelis problemų išsispręstų tik tuomet, kai Norvegija sutiktų ratifikuoti Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. "Tiek Lietuva, tiek Norvegija yra ratifikavusios Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvenciją, kurią turi gerbti ir jos laikytis. Tačiau mano praktika rodo, kad Norvegijos sprendimus priimantys organai preziumuoja, jog jų sprendimai atitinka tarptautinių konvencijų nuostatas, tačiau realiai nesigilina, nepateikia argumentų, kaip jas atitinka", – sakė S.Latotinaitė.

M.Reikeras pripažino, kad Norvegija Strasbūre yra pralaimėjusi 35 bylas, ir kas kartą ji kaltinama atitinkamais trūkumais jos teisės sistemoje. "Kol Norvegija nepradės laikytis šio teismo nutarimų, kol nenustos galvoti, kad jos pačios sistema yra pranašesnė, tol niekas iš esmės nepasikeis. Taigi raginu jus nesekti Norvegijos sistemos pavyzdžiu, nes tokia sistema sukelia labai daug tragedijų", – perspėjo teisininkas.