Šeštadienio interviu

N.Puteikiui netinka Tado Blindos įvaizdis

Pats Naglis Puteikis nesidžiaugia savo įvaizdžiu visuomenėje. Pasak jo, Tado Blindos - svieto lygintojo - vaidmuo jam tinka tik su išlygomis. Buvęs ir prieš keletą dienų teismo sprendimu į darbą grąžintas Laivų remonto įmonės vadovas „Klaipėdai“ teigė, kad kovoti jį išmokė tarnyba sovietinėje armijoje. Likimas jam lėmė tarnauti Afganistane. Dabar N.Puteikis - Afganistano karo veteranų organizacijos Klaipėdos skyriaus vadovas.

Vakar Laivų remonto įmonės valdyba nusprendė diskusiją ir sprendimą dėl jo atleidimo iš darbo ir grąžinimo į jį pratęsti pirmadienį.

N.Puteikis dienraščiui sakė, kad pastaruosius kelis mėnesius jį labiausiai palaiko visuomenės pritarimas. Ir jo šeima - žmona, sūnus Gediminas bei dukra Augustė dėl to, kad tėvelis šiuo metu neturi darbo, nesisieloja, nes mano, kad jis vis tiek neprapuls. Tik keturmetė dukrytė kasdien paklausia, ar tėtis susirado naują darbą, ir siūlo jam tai gėlių prižiūrėtojo, tai darželio auklėtojo pareigas.

- Jūsų veiksmai ir sprendimai visuomenėje vertinami prieštaringai. Neretai išgirsi nuomonę, kad Naglis Puteikis yra kone asiliškai užsispyręs. Kaip vertinate tokį požiūrį?

- Man atrodo, kad jei jautiesi teisus, reikia gintis ir nenusileisti, kad ir kaip tai keistai atrodytų visuomenei. Kuo geriau mes išmoksime ginti savo interesus - nuo finansinių iki emocinių, žmogiškų, tuo greičiau mūsų visuomenė priartės prie Europos Sąjungoje įprastų standartų. Jau per pirmą pusmetį, gyvendamas Klaipėdoje, supratau, kad būtent čia jau seniai yra Europos Sąjunga. Tegul žmonės gina save, gina aplinkinius, tada visuomenė tobulės ir gyventi bus lengviau bei paprasčiau.

- Prieš keletą metų su triukšmu ir teismo procesais Jūs buvote atleistas ir iš Paveldo apsaugos departamento. Palyginus aną ir šį atleidimą, kokius skirtumus ir panašumus įžvelgiate?

- Ši situacija man kur kas lengvesnė, nes jaučiu didžiulį žmonių palaikymą. Anąsyk kova buvo tylesnė - aš, mano advokatas ir valdžia. Be to, buvo pirmas kartas. Dabar paprasčiau - esu įsitikinęs savo teisumu, savo tiesa, jaučiu palaikymą. Tiesiog einant gatve žmonės mane stabdo, nori pasikalbėti, sako, kad, jei jaučiuosi teisus, privalau nenusileisti. Juk atleisti už reiškiamą nuomonę, už supirkinėjamas akcijas... Juk visi žmonės vienoje ar kitoje situacijoje reiškia savo nuomonę. Žmogui negalima užkišti burnos, nuomonę buvo pavojinga reikšti tik tarybinėje visuomenėje. O dabar - kas gali uždrausti?

- Daugelis mano, kad diplomatija, į vatą įvynioti pasisakymai yra naudingesni ir pelningesni...

- Dažnai taip, bet ne visada. Juk jei neša televizorių iš tavo buto, diplomatijos nedemonstruosi. Negi aiškinsi, kad taip negražu ir negerai žmogui. Juk ne. Tokioj situacijos pradedi gintis. Lygiai taip pat buvo ir su įmone, kuriai vadovavau. Kai kažkas į ją kėsinosi, trinktelėjau per nagus. Tada prasidėjo šnekos, kad mano charakteris sudėtingas ir nesugyvenamas. Kai beveik ketverius metus sėkmingai dirbau, ištempiau įmonę iš skolų, mano charakteris buvo geras ir niekas pretenzijų mano vadovavimo stiliui nereiškė. Kai sutrukdžiau kažkieno interesams, staiga pasirodė, kad Puteikis užsispyręs ir nesugyvenimas. Ar nekeista?

- Jūsų drąsūs sprendimai, palyginti agresyvi gynyba visuomenėje taip pat sulaukia įvairiausių vertinimų. Ar kaip nors reaguojate į juos?

- Kiekvienas žmogus kiekvieną dieną nuo kažko ginasi. Triukšmas kilo, kad aš gyniausi, palaikomas žiniasklaidos. Manau, kad žurnalistai mato, kad aš teisus. Gintis yra labai normalu ir žmogiška. Kadangi maniau, jog turiu ginti įmonės, jos darbuotojų interesus, negalvojau, kokias pasekmes tai turės mano įvaizdžiui visuomenėje. Be to, jūsų laikraščio žurnalistai prieš keletą mėnesių mane išrinko revoliucingiausiu pašnekovu. Jei atvirai, tai paglostė mano savimeilę. Juk žiniasklaidos vertinimas dažnai atspindi ir pozityviosios visuomenės nuomonę.

- Pasipriešinimas Jūsų veiksmams taip pat buvo didžiulis. Kaip pavyksta atsilaikyti tokiam spaudimui?

- Žinote, man atrodo, jog labai svarbu, kad Turto fondo darbuotojai dirba ir gyvena Vilniuje. Klaipėdoje juk galioja truputį kitokios taisyklės. Tą geriausiai rodo kad ir rinkimai. Visa Lietuva renka vieną partiją, o Klaipėda - liberalus. Visa Lietuva - Adamkų, o Klaipėda - K.Prunskienę. Klaipėdiečiai visada turi savo nuomonę. Šiuo atveju aš jaučiuosi tikras klaipėdietis, o atvažiavusiems iš sostinės neretai atrodo keista, kodėl jūs čia turite savo nuomonę. Aš pats, matyt, uostamiestyje labai greitai asimiliavausi arba tai buvo mano prigimtyje. Klaipėda tuo ir skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Draugams vilniečiams taip ir sakau, žinote, pas jus yra Anglija, o Klaipėdoje - Amerika. Čia gyvena atkakliausi, aktyviausi žmonės, bet kuriuo klausimu demonstruojantys savo poziciją, savo nuomonę ir nebijantys pasakyti, ką galvoja. Galbūt valdžiai ir atrodė, kad aš, grynakraujis vilnietis, turėčiau laikytis jų pozicijos, bet taip, ačiū Dievui, neatsitiko.

- Kokios Jūsų šaknys, galbūt savo sprendimų ir poelgių aštrumą atsinešėtė iš praeities, šeimos?

- Gali būti. Mažojoje tarybinėje lietuviškoje enciklopedijoje yra rašoma apie penkis Puteikius, kurie tuo metu buvo revoliucionieriai. Rokiškio rajone net yra Puteikių kaimas, kurio visi gyventojai buvo revoliucingai nusiteikę - 1920 metais jie maištavo. Atėjo Plechavičius ir dabar ten nė vienas Puteikis nebegyvena. Mano tėvas ėjo kitu keliu - kovojo prieš Staliną. Gavo dešimt metų lagerio, Sibire kalėjo.

- Likimas lėmė Jums tarnauti Afganistano kare. Pastaruoju metu kalbama ir apie lengvatų afganistaniečiams suteikimą. Kaip vertinate šią iniciatyvą? Įdomu, kokių žmogiškų principų išmokote gyvendamas ekstremaliomis sąlygomis?

- Taip, karo patirtis mano gyvenime suvaidino reikšmingą vaidmenį. Dabar esu Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos pirmininkas. Manau, kad paramos buvusiems kareiviams problemos eskalavimas visuomenėje yra socialdemokratų pasipriešinimo Darbo partijai dalis, tačiau jau seniai reikėjo tai padaryti.

Mes juk neprašome paramos sveikiems žmonėms. Aš neprašau sau - likau sveikas ir gyvas, bet kiti karo dalyviai neturi iš ko gyventi. Prašome paramos mūsiškiams, kurie nebegali savimi pasirūpinti. Teprašome kažkokių 55 litų, kas tai yra valstybei? Juokinga.

Valdžia kartais dar pasiūlo mums į Rusiją kreiptis dėl išmokų. Kodėl jie nesiūlo ir daugiaaukščių gyventojams, kurių namai buvo statyti tarybiniais metais ir dabar griūva, kreiptis į Rusiją? Juk mes neprašome privilegijų. Norime elementaraus socialinio gynimo.

- Ką dalyvavimas Afganistano kare pakeitė Jūsų paties gyvenime?

- Ekstremalios situacijos kare parodė, kad vadai visada turi rodyti pavyzdį eiliniams. Nemaža dalis žmonių negali patys savimi pasirūpinti ir patys save apginti. Jų reikalais turi rūpintis politikai, vadovai. Kare pamačiau ir patyriau, kad tų, kurie rūpinasi kariais, galimybė išlikti gyviems yra daug kartų didesnė nei tų, kurie rūpinasi vien savo užpakaliu. Jei kareiviai mato, kad vadas juo rūpinasi, iškilus būtinybei jie puola jo gelbėti. Manau, kad šios nuostatos turėtų galioti bet kurioje gyvenimo situacijoje. Aš pats gyvenime priėmiau tai kaip savaime suprantamą dalyką. Turiu rodyti pavyzdį. Keista, bet laikydamasis šios taisyklės dažnai sulaukiu ne pačių geriausių atsiliepimų. Žinoma, kare galioja stipresnės moralinės nuostatos, juk ekstremalios sąlygos.

O kaip dabar yra? Politiniai lyderiai, vadovai elgiasi taip pat kaip visi. Jei esi kaip mes, nesiveržk į lyderius ir nevadovauk, nevairuok mūsų gyvenimo. Mes patys išsirenkame tuos, kurie gali vairuoti. Ir patys sprendžiame, ar ilgai jie vadovaus mums. Jei jau esi vadovu, rūpinkis tais, kuriems apsiėmei vadovauti. Arba traukis ir tapk eiliniu. Yra ir toks geras rusiškas posakis - jei nusprendei būti krovėju, lipk į priekabą.

- O koks Naglis Puteikis yra kasdienybėje? Ar lieka bent kiek laiko pomėgiams, laisvalaikiui, pramogoms?

- Laiko? Laiko maža. Truputis jo lieka šeimai, mažiau - draugams. Mano pomėgis - skaityti istorijos veikalus internete. Pailsiu tuomet. Juk istoriko darbo aš nedirbau. Vilniaus universitete baigiau Istorijos fakultetą, įgijau archeologo profesiją, deja, tai liko tik mano hobis. Mes, archeologai, visada save laikėme aukštesniais už istorikus. Juk dirbome ne tik galva, bet ir kastuvu - rankomis.

Mes juk vis dėlto skiriamės nuo Amerikos, mes dirbame daugiau. Ir tegu taip išlieka, kitaip ekonomikos lygis šalyje nekils. Taip po 20-30 metų Vakarų Europą ir pralenksime.

- Kaip į Jūsų visoje Lietuvoje apkalbamus poelgius reaguoja šeima, draugai?

- Tėvas, kaip politinis kalinys, mane puikiausiai supranta. Jo nuomonė paprasta - su tavimi mėgina susidoroti kairieji - priešinkis. Tėvas man paprastai sako - žiūrėk, sūnau, nenusileisk, nepasiduok ir neparsiduok. Neik į jokius kompromisus su sąžine, nesiderėk ir nekapituliuok. Jis šimtu procentų mane palaiko. Nors gyvena Vilniuje, jis dažnai man paskambina ir net rašo SMS žinutes, vis klausia, kas naujo.