Anot jų, per proginius susitikimus išsakomi socialiniai, sveikatos apsaugos rūpesčiai nesprendžiami metais.

„Nusivylimo daug būdavo matant tuos renginius. Žmonės susirinkdavo ir pradėdavo pasakoti daug visokių rūpesčių, kas spėdavo pasakyti, kas nespėdavo pasakyti ir išeidavo su tais rūpesčiais. Tada pakviesdavo juos pavalgyti, pavalgydavo ir eidavo namo, o sveikatos, socialiniai klausimai, negrąžintų pensijų klausimai, apie kuriuos žmonės verkdami pasakojo, taip ir likdavo“, – pirmadienį Seime sakė per Sausio įvykius žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis.

„Proginis dėmesys parodomas, o sunkumai likdavo“, – teigė jis.

R. Povilaitis su kitais žuvusiųjų artimaisiais, nukentėjusiaisiais, kariuomenės kūrėjais pirmadienį dalyvavo susitikime su Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariais.

Komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė teigė, kad šis susitikimas skirtas aptarti Sausio įvykių dalyvių poreikius.

Susitikime dalyvavę žuvusiųjų vaikai teigė, kad jų motinos, broliai, seserys nebenori dalyvauti susitikimuose su valdžios atstovais, nes jaučiasi prašytojais, o tai žeidžia orumą.

1991 metų sausio 13-ąją žuvusio Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus teigė, kad norėdami gauti reikiamą pagalbą žmonės siuntinėjami po kabinetus ir nepasiekia rezultato.

„Žmonės psichologiškai palūžę“, – teigė jis.

R. Vaitkus ir kiti dalyviai sakė, kad daugeliui nukentėjusiųjų reikalinga medicinos pagalba ir reabilitacija, tačiau ją gauti sunku, o dažniausiai neįmanoma.

Proginis dėmesys parodomas, o sunkumai likdavo.

Nužudyto pasieniečio Gintaro Žagūnio sesuo Ramunė Grudzinskienė su ašaromis pasakojo, kad nepavyko į reabilitaciją išsiųsti 90-metės motinos po insulto ir COVID-19 ligos.

„Negavome reabilitacijos, sakė, kad nepriklauso. Reikėtų, kad ne mes būtume prašytojai, bet kad galėtume pasinaudoti tuo, kas ir kitiems priklauso“, – teigė ji.

Sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė Motiejūnienė informavo, jog rengiamos įstatymo pataisos, kad nukentėjusieji per Sausio įvykius gautų papildomą 12 darbo dienų ambulatorinę reabilitaciją kartą per metus.

„Kitas mūsų žingsnis – kalbėtis su savivaldybėmis, kad būtų apmokėtas apgyvendinimas ir maitinimas, kad žmogui niekas nekainuotų“, – sakė ji.

Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai kėlė klausimą dėl pagalbos buvusiems parlamento gynėjams, kariams.

Gediminas Jonikas pasakojo, kad ginklo broliai dabar rūpinasi buvusiu savo būrio vadu, Sausio 13-osios medalio kavalieriumi, kuris po insulto „atsidūrė prie konteinerio“.

Negavome reabilitacijos, sakė, kad nepriklauso. Reikėtų, kad ne mes būtume prašytojai, bet kad galėtume pasinaudoti tuo, kas ir kitiems priklauso.

„Ginklo broliai remia jį finansiškai, kiek gali. Po insulto jis tapo neįgalus, bet nepripažintas, žiemą gyveno sodo namelyje be elektros pas mėgstančią išgerti močiutę“, – pasakojo G. Jonikas.

Jis teigė, kad vienam žmogui buvę bendražygiai padės, tačiau reikia sisteminės pagalbos.

R. Povilaitis kėlė klausimą ir dėl valstybinio požiūrio Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje.

Jis priminė, kad šiemet paskelbtas Apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažino per 60 žmonių. Dauguma tai Rusijos piliečiai, dalis – Baltarusijos, tačiau yra ir Ukrainos piliečių.

„Ukraina yra atsisakiusi bendradarbiauti šioje byloje. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Ukrainą, Ukraina sako: mes savo piliečių neišduosime, ir klausimas užsidarė prieš daug metų. Bet tada yra politinis klausimas, ar taip gali būti, kad valstybė, su kuria Lietuva daug bendradarbiauja visokiais klausimais, atsisako bendradarbiauti tokioje byloje“, – sakė R. Povilaitis.

Jis teigė įvairių Lietuvos institucijų teiravęsis, ar Lietuva kelia klausimą dėl Sausio 13-osios byloje nuteistų Ukrainos piliečių, bet atsakymo arba nesulaukdavo, ar sulaukdavo, kad tai ne tos institucijos kompetencija.

„Neseniai vyko Lietuvos vadovų susitikimai su Ukrainos aukščiausia vadovybe, klausimas, ar tie klausimai pakeliami į tą dvišalį klausimą“, – svarstė R. Povilaitis.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Asmenys, žuvę arba sužaloti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei turintys Generalinės prokuratūros pažymas, patvirtinančias sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos laisvę 1991 metais, faktą, pripažįstami Lietuvos nepriklausomybės gynėjais.