Kodėl žmonės patenka į sukčių pinkles? Ar tai godumas, patiklumas, o gal iškraipytos tiesos (posttiesos) pasaulio pasekmė? Kaip keičiasi nusikaltimai ir kodėl sukčiavimas tampa vienu labiausiai paplitusių nusikaltimų?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Pergudrauti sukčių“ pasakojo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kriminologas dr. Algimantas Čepas.
– Kodėl tiek daug žmonių užkimba ant investicinio sukčiavimo kabliuko?
– Paaiškinimų gali būti daug ir įvairių. Raginu netikėti tais, kurie prašo išklausyti jų „teisybę“. Klausimas, ar vis dar galime kalbėti apie žioplumą. Kai manęs klausia, ar man teko nukentėti nuo sukčių, visada atsakau, kad kol kas dar ne, bet rizika kyla visiems. Nėra taip, kad jei nukentėjai, vadinasi, esi kvailas. Aišku, tam tikra prasme žodį „žioplys“ vartoti gal ir naudinga, kad žmonės būtų labiau įsijautrinę.
Visa tai, kas dabar vyksta, matyčiau filosofiniame kontekste. Manau, kad kažkas vyksta su kintančia, nykstančia, o gal kaip tik besidauginančia tiesos sąvoka. Aplink girdime tiek daug netikėtų, neegzistuojančių dalykų, kad, man atrodo, esame pripratę, jog tiesa gali būti bet kokia informacija.
Mūsų jau nebešiurpina visokios veidotyros ir jų pristatymai, esą pasižiūrėjus į žmogaus raukšles ar nosį galima nustatyti, kiek jis linkęs suvokti, dirbti ir dar kažką. Mes jau nebesistebime, kai Donaldas Trumpas paskelbia naujus failus apie skraidančias lėkštes. Buvo jos ar nebuvo – mums jau nebe taip įdomu. Tiesiog esame pripratę prie nuolatinės keistos informacijos. 2003 m. pasirodė Dano Browno knyga „Da Vinčio kodas“. Tada taip pat buvo daug kalbų apie tai, kad knygoje neva atskleistos paslaptys ir pateiktos užuominos.
– Žurnalistikoje tai vadinama diskurso decentralizacija – mikrofonų kiekis išauga geometrine progresija ir tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų skambina: sukčius ar normalus žmogus. Ką matote jūs?
– Esmė ta, kad kai žmogus yra laisvas, jis gali pasirinkti, ką laikyti tiesa. Ir kai prieiname prie to, kad nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kas jam bus tiesa, aišku, kad žmogus bus linkęs pasirinkti tą tiesą, kuri jam labiau patinka. Ypač patinka pažadai, kai vietoj investuotų 1000 eurų siūloma gauti 25 tūkstančius. Žmonės patys sau susikuria naujas realybes.
Manau, kad investicinis sukčiavimas internete yra tik simptomas to, kas vyksta, kai atsisakoma proceso, kurio metu žmogus vertina, ar tai tiesa, ar ne.
– Dažniausiai apgaunami tie, kurie linkę pasitikėti kitais ir jų informacija. Savaime tai nėra blogas įprotis, tačiau ar nemanote, kad ši problema ir jos eskalacija griauna pasitikėjimo vienas kitu pamatus?
– Pasitikėjimas yra svarbus, bet pasižiūrėkite: tie patys žmonės, kurie pasitiki sukčiais, žadančiais milijonus, nenori pasitikėti bankais, kurie sako: „Nedarykite šio pervedimo. Jus apgaus.“
– Ką reikėtų daryti, kad šių nusikaltimų mastas mažėtų?
– Nėra jokių panacėjų. Pas mus vis dar tikima, kad informacijos skleidimas sustabdys žmones nuo žalos ir nusikaltimų. Manau, kad vietoj to turime būti labiau įsitraukę. Aišku, nėra vieno atsakymo, kaip tai padaryti. Reikėtų ne tik skleisti informaciją, bet ir įjautrinti visuomenę per pavyzdžius, per realias situacijas. Reikėtų ieškoti būdų pasiekti ne tik sąmonę, bet ir emocijas, kad žmonės suprastų: tai, ką jie girdi, yra apie juos.
Kitas dalykas – negalima kalbėti apie visus iš karto. Žmonės pasitiki sukčių pasiūlymais dėl milijono skirtingų priežasčių. Reikia vertinti, kokios yra suklystančių ir apgaunamų žmonių kategorijos, tipai, gyvenimiškos situacijos. Skirtingose gyvenimiškose situacijose skirtingi žmonės elgiasi skirtingai. Net jeigu kiekvienas Lietuvos gyventojas, turintis sąskaitą banke, klausytųsi šių patarimų, tikrai ne dauguma jų paklausytų, nes žmonės informaciją priima skirtingai.
– Kaip vertinate duomenų nutekėjimo problemą?
– Tai, kad vyksta daug vagysčių, nereiškia, kad vogti galima. Pernelyg to nedramatizuočiau, bet atkreipčiau dėmesį į tai, kad kai kurie kitų sričių profesionalai nemato didelės grėsmės duomenų nutekėjime. Vis dėlto turėtume pripažinti, kad tai yra grėsmė. Tai siejasi su supratimu, jog nuo sukčiavimo nukenčia tik žioplesni, tačiau iš tiesų nukentėti gali visi.
– Kaip bėgant laikui Lietuvoje pasikeitė nusikalstamumo veidas? Kaip jis toliau gali keistis?
– Sumažėjo smurtinių nusikaltimų. Pavyzdžiui, nužudymų sumažėjo daugiau nei penkis kartus. Jeigu registruotų smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičius auga, tai dažnai rodo gerą dalyką – nukentėjusieji mato prasmę kreiptis į policiją ir mano, kad ji gali padėti. Tai reiškia, kad policija suvokiama ne tik kaip norinti, bet ir kaip galinti padėti.
Prieš beveik dvidešimt metų sukčiavimo internetu niekas nebūtų laikęs nusikaltimu – buvo sakoma, kad žmogus pats suklydo ir tai yra jo problema. Taip pat, jei artimoje aplinkoje įvykus konfliktui nebuvo fizinės žalos, buvo laikoma, kad nukentėjęs žmogus viską išsigalvojo.
Kalbant apie nusikaltimus, mes gyvename vis geriau ir geriau.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)