Važiuoti į Keniją taisyti dantų – reto odontologo svajonė. Eglė Vindašiūtė tai padarė jau du kartus. „Kai vykau prieš metus neturėjau jokio supratimo – nei ką teks daryti, nei kokiomis sąlygomis dirbti“, – sako Eglė ir prisimena, kad teko dirbti ant taburetės ir ne tvarkyti, o rauti šimtus dantų. Pasak odontologės, realybė buvo gerokai šiurpesnė nei tikėtasi – atsivežtų medžiagų pakako vos porai dienų, nors planuota išsiversti visą mėnesį.

„Afrikoje darbai absoliučiai kito lygio. Pas mus išrauni dantį ir klausimas – kada dėsime toliau kažką, o ten ištrauki dantį, nebeskauda ir čia visas gydymas“, – lygina E. Vindašiūtė.

Atėjo toks gyvenimo momentas, kai pagalvoji, jog turi daug ir reikia dalytis, ir ypač, kai profesija tokia dėkinga.

Apie savo profesinius patyrimus Afrikoje odontologė rašė dienoraštyje, kuris buvo sėkmingai skaitomas visą praėjusį sausį. Populiariame socialiniame tinkle ji turi galybę sekėjų, kurie džiūgavo ne tik dėl Eglės meistrystės ir geros širdies, bet ir diskutavo.

Beje, tos diskusijos kartais pasitaikydavo ir pagiežingos – esą, kodėl gydytoja labdaringai netaiso dantų Lietuvoje. Ką tik grįžusi iš antrosios misijos Afrikoje specialistė kanduoliams turi ne itin paglostantį atsakymą.

„Lietuvoje biurokratija labai didelė. Nenuvažiuosiu aš į kaimą, neatsidarysiu kultūros namuose [kabineto], t. y., nepasistatysiu masažinės kėdės ir nepradėsiu žmonėms rauti dantų. Reikia ir patalpų, ir higienos leidimų – tiesiog visas tas [biurokratinis] aparatas daug didesnis“, – aiškina E. Vindašiūtė.

Reportažo herojė tikina, kad pastaroji jos kelionė į Afriką buvo gerokai sėkmingesnė. Antrą kartą vykdama į Afriką ji ten prisiviliojo ir daugiau savo kolegų, tad antroji odontologų ekspedicija buvo naudingesnė vietiniams ir sukėlė mažiau streso patiems lietuviams.

Paklausta, kaip atostogų metu sugalvojo dirbti ir pasirinkti anaiptol ne komforto šalį, Eglė atsako šiek tiek iš toliau.

„Kažkaip vieną dieną kilo tokia mintis – kodėl nepabandyti sujungti pomėgio keliauti su savo darbu, kurį irgi be galo mėgstu. Kilo mintis, kad noriu nuvažiuoti į Afriką, kad ten žmonės varganai gyvena. Atėjo toks gyvenimo momentas, kai pagalvoji, jog turi daug ir reikia dalytis, ir ypač, kai profesija tokia dėkinga“, – sako Eglė.

Norint dalytis geru tam reikia stipriai pasirengti – ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ir dar – vienas dalykas yra planuoti savo asmenines išlaidas ir laiką, kitas – gauti labdarai būtinų medžiagų ir tiksliai numatyti, kam skirti savo gerus norus ir darbus. Kitaip tariant, darydamas gera pirmiausiai gerai jaustis turi pats.

Misijos nėra paprastos užduotys, juolab kai į pirmąją vyko tik keturios moterys.

„Mane labiau šokiravo ne burnos, o tai, kad aš turėjau šiek tiek kitokį įsivaizdavimą, kur aš važiuoju. Nuvažiavome ten, kėdės buvo masažinės – kaip iš ryto atlošą pasidarai, taip visą dieną ir yra. Mūsų darbo kėdės būna su ratukais, keičiamomis pozicijomis, o ten gavome paprastą sodininko kėdę. Pabaigoje išmokau taip su ja judėti, kad atrodė, jog ji su ratukais“, – juokiasi odontologė.

Eglė pasakoja, kad Afrikoje teko prisiminti, kaip rauti dantis. Prieš tai šią procedūrą paskutinį kartą pašnekovei teko atlikti universitete. Pamokyta kolegės, kartu su ja Eglė per dvi savaites išrovė 900 dantų.

Plačiau apie odontologės E. Vindašiūtės patirtį Afrikoje – laidos „Stilius“ reportaže.