Šeštadienio interviu

Palangos meras apsipirkinėja Klaipėdoje

Palangos meras Pranas Žeimys dvidešimt šešerius metus į jūrą ir kojos nebuvo įkišęs. Gyvendamas didžiausiame Lietuvos kurorte, meras tik tris kartus per sezoną nueina į garsenybių koncertus ir lankosi tik viename klube. Jis tikina, kad nėra tas valdininkas, kuris pirmasis skuba organizuoti ištaigingus priėmimus į Palangą atvykstantiems garbiems svečiams. P.Žeimys nė neslepia, kad už tokius įpročius kolegos ir oponentai jį neretai patraukia per dantį. „Esu koks esu, negi vaidinsi kelerius metus iš eilės?“ – žemaitiškai tvirtai teisinasi nuo Salantų kilęs buvęs aviatorius.

Dienraščiui „Klaipėda“ P.Žeimys taip pat prisipažino, kad be kompiuterio, kaip ir be žmonos, negali gyventi. Laisvalaikiu jis programuoja keliomis kompiuterinėmis kalbomis, domisi kompiuterija. Dar vienas svarbus iš jaunystės išlikęs mero pomėgis – anglų kalba.

- Ar, gyvendami Palangoje, jaučiate Klaipėdos kaimynystę?

- Žinoma. Ir pasirinkimas, ir kainų skirtumas lemia, kad palangiškiai apsipirkinėja Klaipėdoje. Jeigu jau kažko reikia ir reikia daug, ir pats su šeima važiuoju pirkti į Klaipėdą. Ne sezono metu į uostamiestį važiuojam ir kultūros paragauti. Lankomės koncertuose, abiejuose teatruose. Metus esu ir dirbęs Klaipėdoje. Sėsdavau kiekvieną rytą į „mikriuką“ ir kaip nemaža dalis palangiškių važiuodavau į darbą.

- Ar didelė jūsų šeima?

- Du vaikai - tvirti „bachūrai“ ir žmona. Vyriausias sūnus - 21 metų. Jis mokėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet mokslus apleido. Užtat jis labai gerai programuoja ir dabar dirba vienoje žinomoje sostinės kompanijoje. O jaunasis vis dar čia, Palangoj, su mumis gyvena, bus vienuoliktokas. Žmona rusė, prieš 22 metus susipažinome Palangoje. Dar turi darbą viešbutyje „Mėguva“, dirba administratore.

- Papasakokite, kaip susipažinote su žmona, ar buvo kokia romantiška istorija?

- Jauni buvom, romantikos turbūt netrūko tada. Prieš dvidešimt dvejus metus tarp mūsų įsiplieskė tarnybinis romanas. Esu baigęs aviacijos mokslus, susitikome darbo vietoje – Palangos aerouoste. Ji dirbo laborante degalų laboratorijoje, aš – skrydžių vadovu.

- Esate žemaitis. Ar jaučiate, kad Jūsų gyslomis teka žemaitiškas kraujas?

- Daug kas stebisi, kad šneku žemaitiškai. Namuose, tiesa, lietuviškai kalbame, bet kai nuvažiuoju pas tėvukus – tik žemaitiškai. Teta ir dėdė Palangoj gyvena, tai irgi žemaitiškai bendraujame. Turiu tokį draugą - Lapinską Antaną. Aš mokiausi Komandiniame fakultete, o jis, kaip ir buvęs prezidentas Paksas, neakivaizdžiai studijavo aviaciją. Susitikdavome retkarčiais. Tada surengdavome varžybas, kuris žemaitis prisimins daugiau retų žemaitiškų žodžių. Pasigirsiu, kad beveik visada laimėdavau. Pastebiu, kad kai kuriose situacijose iš tiesų labai žemaitiškai užsispyręs būnu. Galbūt būtent dėl to ir pasiekti šį tą pavyksta.

- Kaip susiklostė, kad atvažiavote gyventi ir likote Palangoje?

- Pats niekada nenorėjau nei dirbti, nei gyventi Palangoje. Tik jau daugiau nei du dešimtmečius neišvažiuoju. Baigiau Rygos skraidymo technikos mokyklą. Po studijų gavau paskyrimą į Palangą. Dar savo amžiną atilsį buvusiam viršininkui sakydavau, kad, kai tik galėsiu, važiuosiu į sostinę. Kaip matot, likau. Palangos aerouoste dirbau keturiolika metų, išėjęs tapau nekilnojamojo turto agentūros darbuotoju. Paskui vyrai įsuko į politiką, tapau konservatoriumi.

- Ar dabar jau galite sakyti, kad Palanga – mėgstamiausias jūsų miestas?

- Aišku, mėgstu Palangą, juk šitiek metų... Vis dėlto mėgstamiausias mano miestas yra Kaunas, galėčiau jame gyventi ir dirbti. Kai darbo reikalais tekdavo dažniau važiuoti į Vilnių, grįždamas atgal būtinai užsukdavau ir į Kauną. Mėgstu pasivaikščioti Laisvės alėja, užsukti į kurią nors kavinukę išgerti kavos. Pasikraunu energijos. Galbūt ta meilė Kaunui yra ir todėl, kad patys kauniečiai mėgsta palangiškius ir Palangą. Net žvilgtelėjęs į automobilių numerius, kai link kurorto nusidriekia didžiulės automobilių eilės, matau, kad kas ketvirtas automobilis yra iš Kauno.

- Kodėl pasirinkote aviacijos studijas? Paviliojo romantika ar vyriškos profesijos paieškos?

- Turėjau gerą anglų kalbos mokytoją Puskunigienę. Ji įkalbinėjo mane studijuoti anglų kalbą ir tapti mokytoju. Tik prieš pat egzaminus persigalvojau ir nusprendžiau, kad aviatoriaus profesija - patrauklesnė. Svajojau tapti karo aviatoriumi. Dar dabar prisimenu, kad mokytoja, išgirdusi tokį mano sprendimą, klasėje porą minučių dainavo „Reikėjo berniukams padangių žydrų“.

- Ar vaikinui iš Skuodo nebuvo sunku įstoti į tuomet taip pat prestižinę specialybę?

- Nelengva. Dalyvauti stojamuosiuose egzaminuose Minske buvo sudėtinga, rusiškai mokėjau menkai, o visi klausimai ir pokalbiai buvo rusų kalba. Kur ten bernas iš Skuodo gerai rusiškai mokės, angliškai geriau mokėjau. Be to, kaip tik prieš metus iki mano stojamųjų, 1974 metais, lietuviai iš Odesos į Turkiją nuvarė lėktuvą, žuvo stiuardesė, kilo skandalas, metas stoti į aviaciją buvo nepalankus. Vienas komisijos gydytojas man draugiškai pasakė: kol nevėlu - spruk, neįstosi. Grįžti į Skuodą buvo gėda, todėl stojau į Rygos skraidymo technikos mokyklą, ten teko rinktis aviadispečerio specialybę. Vėliau dar studijavau ir tuometinio Leningrado aviacijos akademijoje.

- Ar galėtumėte paaiškinti fenomeną, kodėl vyrai taip į politiką veržiasi, kas joje tokio viliojančio?

- Atėjau atsitiktinai, tačiau ilgainiui pajutau azartą. Politiko duona duoda galimybę ir atsakomybę priimti sprendimus. Nuo jų priklauso bendruomenės, kurioje gyvenu, su kuria keliuosi ir guluosi, kasdienis gyvenimas. Jausmas, kad esi svarbus tai bendruomenei, matyt, ir užkabina vyrus.

- Meru dirbate jau aštuonerius metus. Ar nekyla pagunda pakeisti gyvenimą, ryžtis permainoms?

- Iš tiesų nebėra tokio azarto kaip anksčiau. Nebereikia gilintis, kapstytis dokumentų ir įstatymų krūvoje, ieškoti išeities. Išgirdęs apie problemą, dažniausiai iškart žinau, kaip ją galima išspręsti, dirbti darosi nebe taip įdomu. Kuo ilgiau žmogus dirba tą patį darbą, tuo mažiau tobulėja. Tiesa, draugai aviatoriai juokauja, kad man lengva būti meru, patirtis yra, galiu žmones kaip lėktuvus reguliuoti. Juk sureguliuoti keliolika priešingomis kryptimis vienu metu judančių objektų, priimti greitus sprendimus svarbu tiek aviacijoje, tiek politikoje.

- Esate didžiausio Lietuvos kurorto vadovas. Ar pats pasimėgaujate tais Palangos malonumais, dėl kurių čia atvažiuoja tūkstančiai žmonių?

- Nesimėgauju, jei atvirai. Draugai labai pyksta, kad viešai kalbu apie tai, jog 26 metus nesu įbridęs į Baltijos jūrą. Gal čia irgi žemaitiškas charakteris – šalia gražios didelės balos gyventi, bet jos net nepačiupinėti. Man geriau ežeras koks, Minija, Salanta...

- Prisiminkite, galbūt nutiko kokių nors įvykių, kurie jus atbaidė nuo jūros?

- Buvo... Vienuoliktoje klasėje dramatiškomis aplinkybėmis išgelbėjau Bartuvos upelyje skęstančią pažįstamą, vėliau ir prie jūros vienas nutikimas buvo...

Prieš dvidešimt šešerius metus turėjome tokią nuolatinę užduotį – specialiais įtaisais savo viršininkams gaudydavome krevetes, virdavome ir lėktuvais siųsdavome, kur paprašydavo. Vieną rudenį, pasiskolinęs įrangą, stovėjau įsibridęs į audringą jūrą. Netikėtai prieš mano akis atsivėrė didžiulė duobė. Visi prietaisai nugarmėjo gilyn, aš leidausi bėgti, apėmė siaubas. Tada sau pasakiau – daugiau jokios jūros. Žodį tesiu iki šiol.

- Koks šis poilsio sezonas buvo Palangai?

- Reikia sutikti su Algirdu Brazausku, kuris kadaise juokais yra pasakęs, kad galime nieko nedaryti, vis tiek žmonės atvažiuos poilsiauti prie jūros. Juk ji ir yra didžiausias traukos centras. Aišku, ir aš pats juokauju. Palanga nedideliais žingsniais juda į priekį.

Tiesą sakant, verslininkams šis sezonas dėl oro tikrai nebuvo labai geras, bet man, kaip merui, neblogas. Jokių ypatingų incidentų, atgarsio sulaukusių įvykių, vandalizmo aktų nebuvo. Jau dabar biudžeto planą viršijome 2 milijonais litų, skųstis nėra ko.