Kas kaltas: dideli atstumai, darbuotojų, o gal budinčių postų stygius?

„Vieną pacientę nuvežėme iš Ukmergės į Vilnių, nes buvo įtarta, kad jai gali būti COVID-19 ir mums begrįžinėjant iš miesto gavome tą kvietimą. Mes turime labai daug darbo ir pervežame pacientus į kitus rajonus, į Vilnių. Dėl to, kad tų brigadų yra nedaug, jos buvo, ko gero, arba pakeliui į Vilnių, arba Vilniuje. Kolegių tą dieną nebuvo laiko pasiklausti, kur jos tada buvo, nes mes nesusitikome“, – pasakojo Jolanta.

Jolantos laiškas visuomenei

Karščiuojanti pacientė saugiai perduota į rūpestingas infekcinės ligoninės slaugytojų  rankas. Toliau pilna mašinos dezinfekcija, apsaugos priemonių nusirengimas ir... dispečerės raginimas paskubėti. Perduotas skubus iškvietimas „nekvėpuoja 35 metų moteris“. Iki įvykio vietos 70 km. Stebiu tvirtai automobilį valdantį vairuotoją,  kuris kartais patrina nosį, nes chloras po dezinfekcijos išsigaruoti dar nespėjo. Švyturėliai ir sirena daro savo: automobiliai klusniai rikiuojasi pakelėje. Lenkiam ištisas kolonas. Nedrąsiai dirsteliu į spidometrą... 170... Pasitikiu kolegos profesionalumu, bet nepasitikiu aplinkiniais.

Lenkiam ištisas kolonas. Nedrąsiai dirsteliu į spidometrą... 170... Pasitikiu kolegos profesionalumu, bet nepasitikiu aplinkiniais.

Būtinos priemonės rankose, bėgimas į penktą aukštą, deganti žvakutė ir namiškių raudos... Užuojauta, bejėgiškumas, pyktis, apmaudas, nuovargis krūtinėje maišosi su ašaromis akyse... Telefono skambutis iš dispečerių su galybe klausimų... Kodėl pas jus tik tiek brigadų? Kas sudaro grafikus? Kodėl  vakare liks tik dvi budinčios brigados? Atsakymų neturiu... Ir pati labai norėčiau paklausti žiūrėdama tiesiai į akis: ar dabar svarbiausi prioritetai rajone yra karinio miestelio infrastruktūra ar gatvių rekonstravimas?

Tie, kas atsakymus turi, atsitvėrę tylos ir nepasiekiamumo siena. Net greitosios darbuotojų parašai dėl brigadų skaičiaus didinimo jų nepasiekia... Nors savivaldybei ir merui siųsta du kartus... Vieni rinkimai baigėsi, kiti dar negreit. Medalių ir padėkų dalinti dar nereikia... Tai kam vargintis?

Atvėrė opią problemą

„Taip, čia yra opi problema, regionų ir rajonų, visos Lietuvos didesnė ar mažesnė problema. Gydytojų yra trūkumas ir ne visos gydymo įstaigos gali užtikrinti visokeriopą pagalbą pacientams. Todėl esame priversti vežti į universitetines ligonines. Tai užtrunka laiko. Padėtį pasunkino ir kovidinis ekstremalus periodas, nes kai kurios regioninės ligoninės yra perorganizuotos į covid ligonines. Tai reiškia, kad kiti pacientai gydymo įstaigoje kaip ir negauna. Tai reiškia, kad mes ne tik sergančiuosius koronavirusu turime vežti į infekcinę ligoninę, bet ir didžiąją dalį pacientų, kuriems reikalinga gydytojo pagalba“, – pasakojo Jolanta.

GMP medikė sakė, kad atvykus pas pacientą į namus ir nusprendus jį vežti į gydymo įstaigą, kaip tikslas pasirenkama ne Ukmergės ligoninė. „Praktiškai Ukmergės ligoninė beveik nepriima. Vežame į pačias įvairiausias. Skambinamės patys į ligonines, tariamės, kuri priimtų. Arčiausiai mums būtų Širvintos, bet vėlgi, situacija keičiasi kasdien, kas valandą ir jie gali pasakyti, kad pas juos yra užpildyta ir nebepriims, arba kažkur išlindo koronavirusas, jie išsidezinfekavo, savo ligonius išsikėlė ir nieko nepriima. Žodžiu, kai ateiname pas pacientą ir jį reikia vežti į gydymo įstaigą, gaunasi taip, kad ieškome patys vietų, kaip savo artimam žmogui“, – apie darbo specifiką kalbėjo medikė.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Sunku visiems

Jolanta atvira – dabar sunku visiems. Sunku darbuotojams, pacientams, ne mažiau lengva visa tai pakelti ir susirgusiųjų artimiesiems. „Kas be ko. Suprantame artimuosius. Mums, kaip darbuotojams, yra labai sunku. Bet jiems yra daug kartų sunkiau. Yra tekę nuvykti pas slaugomą pacientą, kuris karščiavo, duso ir apie 70 metų amžiaus. Jo žmona buvo šokiruota, kad mes jį vežame kažkur toliau, o ne į Ukmergę. Kaip su juo susikalbėti, kaip su juo bendrauti, kai jis yra pripratęs tik prie namiškių? Yra begalė klausimų, į kuriuos mes turime atsakyti, išklausyti. Tai yra natūralu: gyveno, kitoje kelio pusėje ligoninė, o dabar veža kažkur į Širvintas, kas per nesąmonė? Turime mes tai išklausyti ir turime išaiškinti. Dabar tiesiog tokia realybė“ – apie darbą, kuriame reikalingas ir stiprus psichologinis susitelkimas, kalbėjo Jolanta.

Suprantame artimuosius. Mums, kaip darbuotojams, yra labai sunku. Bet jiems yra daug kartų sunkiau.

Moteris pasakojo, kad Ukmergės GMP ypač trūksta jaunų darbuotojų. Pasak Jolantos, jie pasirenka kitas darbo vietas dėl finansinių ir psichologinių priežasčių. „Mus jau paliko trys jauni specialistai, kurie dirbo ir mūsų rajone, bet dirbo ir kitur. Jie pasirinko likti ten dėl geresnių darbo sąlygų, atlyginimų ir mažesnio krūvio. Tai trys išėjo, viena liko. Aš esu dirbanti 27 metus ir po manęs yra vienas jaunesnis žmogus. Visi kiti yra mano metų ir vyresni. Gal trūksta įstaigos motyvavimo priemonių. Galų gale, jeigu mes turime sunkios būklės pacientą, pavyzdžiui, iš Kauno rajono galima atvežti į Kauną. O kur reikėtų vežti iš Jonavos ar Kėdainių į Kauną. Tai jau yra atstumas, kur darbuotojas turi labai stipriai išgyventi, stresuoti ir neturiu ką pasikviesti. Kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Kaune, jie turi galimybę pasikviesti reanimacinę brigadą, kuri galbūt atvažiuos po penkiolikos minučių, bet jau bus daugiau žmonių ir daugiau rankų, pajėgumų. Rajonuose tokios prabangos mes neturime. Aišku, ir įrangos naujumas, motyvacinės priemokos. Viskas susideda ir žmonės tiesiog nepasilieka čia dirbti“, – liūdną realybę dėstė moteris.

Matematika paprasta, bet nemaloni

„Šitas mano pasidalijimas buvo nevilties šauksmas tyruose. Apie tai kalbame senokai, buvo ir susitikimų. Darbuotojai rašo, skambina: darom ką nors! Turi būti daugiau budinčių postų, bent jau šituo periodu. Iškvietimų skaičius yra vienas rodiklis, nuvažiuotų kilometrų skaičius – kitas. Skaičiau mūsų administracijos direktoriaus ir mūsų administracijos požiūrį, jis yra toks: kvietimų skaičius nedidėja. Keista, kai žmonės nesusieja kvietimo skaičiaus su nuvažiuoto atstumo skaičiaus. Paprasta ir akivaizdu: du iškvietimai yra 360 kilometrų. O kai ligoninė veikia, tai tų kilometrų būtų 60–80. Yra skirtumas, kur laiko atžvilgiu nuvažiuoti 360 kilometrų ir kur 60... Kvietimų skaičius gal ir panašus išlieka, bet kilometražas ir laikas, praleistas kelyje, išauga kelis kartus“, – portalo žurnalistams pasakojo Jolanta.

Kvietimų skaičius gal ir panašus išlieka, bet kilometražas ir laikas, praleistas kelyje, išauga kelis kartus.

Kad darbo krūvis milžiniškas, pasak moters, liudija ir kitų darbuotojų nuotaikos. „Čia gal ne tik manęs galima klausti, bet pajėgų valdytojo, dispečerio. Jeigu jie man skambina ir su prašymu, ir su klausimu, ir su priekaištu viename: „Kas čia pas jus darosi? Kodėl mes atšaukinėjame kvietimus, laukia po 2-3 valandas, mes jau ir patarinėjame, ir atšaukinėjame“. Tai situacija tikrai nenormali“, – apie įtampą darbe mintimis dalijosi moteris.

Jolanta pasakojo, kad nors darbe streso ir įtampos netrūksta, tačiau per tiek darbo metų ji jau yra emociškai užsigrūdinusi. „Žinote, kai dirbate tuos 27 metus, su daug kuo apsipranti. Turiu begalinį bendradarbių, kolegų, šeimos palaikymą“, – dėkingumo artimiesiems neslėpė GMP medikė.

Tačiau Jolanta neslėpė, kad tarp kolegų yra visokių nuotaikų. „Visi dabar lengvame šoke ir su požiūriu: o kas čia dabar bus? Nusistato tokius artimus tikslus: kažkas – išgyventi iki atostogų, kažkaip pratempti kelias savaites. Gal sumažės, gal pasikeis“, – apie kolegų išgyvenimus kalbėjo Jolanta.

Freepik.com nuotr.

Savivaldybė: viskas kontroliuojama

Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktorius Darius Varnas portalo žurnalistams sakė, kad nors situacija yra sunki, tačiau kontroliuojama. „Šitą situaciją žinome, šiai dienai dirba trys postai. Visi postai yra pajungti per GPS sistemą, tikrai žinome, kiek yra iškvietimų ir kokios yra galimybės. Tikrai viskas yra kontroliuojama. GMP nesutarimas su pačia pirminės sveikatos priežiūros centru (PSPC) yra kelerių metų konfliktas. Tikrai mes jį sprendžiame visais būdais, kiek įmanoma. Šiandien yra sušauktas Sveikatos komitetas šiam klausimui spręsti. Bus kalbama apie poreikį papildomų ekipažų. Reikės – bus keturi, septyni, aštuoni. Kiek reikės, tiek postų atsiras“, – situaciją komentavo D. Varnas.

Situacija yra sudėtinga, bet išgyvenome pavasarį, išgyvensime ir dabar.

D. Varno teigimu, reikia atsižvelgti ir į COVID-19 situaciją, mat virusas guldo ir darbuotojus, dėl to gali atsirasti ir dirbančiųjų trūkumas. „Reikia atsiminti, kad ir GMP, ir PSPC irgi yra ir sergančių medikų, trūksta pačių fizinių galimybių. Reikia nepamiršti, kad mūsų ligoninė yra kovidinė ligoninė. Šiai dienai turime 60 pacientų. Visi pacientai yra sunkūs. Yra mobili grupė, kuri važiuoja į vietą kovidinius ligonius prižiūrėti, konsultuoti, prižiūrėti ar gydyti. Situacija yra sudėtinga, bet išgyvenome pavasarį, išgyvensime ir dabar. Įvykis, kurį minėjo GMP darbuotoja, tai ar būtų išgelbėję, ar ne – vienas Dievas težino, šito mes nuspręsti negalime. Bet šitas klausimas yra sprendžiamas visais būdais. Tokių dalykų neatidedame į šalį, nes gyvybė yra svarbiausias dalykas“, – kalbėjo D. Varnas.