Pasididžiavimas - lede užsišaldę vaikai

Šeštadienio interviu apie žmogaus galimybes, keistus eksperimentus ir šeimą

Kiekviena valanda, kurią magai Arvydas ir Diana Gaičiūnai praleido užsišaldę lede, taip pat lėtai bėgo ir artimiausiam jų bendražygiui - tėvui Arvydui Gaičiūnui. Magų tėvas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti šalia savo vaikų ir atidžiai seka jų savijautą.

Eksperimento eigą A.Gaičiūnas komentavo ir televizijos žiūrovams. Tiesioginės transliacijos iš Palangos pritraukė daugybės žmonių dėmesį. Vakar vakare dar niekas nežinojo, ar lietuviams pavyks aplenkti garsų amerikiečių iliuzionistą Deividą Bleiną. Nedidelėje 1,5 kvadratinio metro iš ledo luitų pastatytoje patalpoje magai ketina praleisti 63 valandas. Sėkmės atveju eksperimento pabaiga planuojama rytoj apie vidurdienį.

Kol visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo Dianos ir Arvydo eksperimentą, šalia budintis jų tėvas racionaliai pasveria, kad vaikai daro tai, ką gali, o toks išbandymas - jų jėgoms. Net vakar netikėtai įšilęs oras ir tirpti pradėjęs ledas nesumažino A.Gaičiūno optimizmo. Vakar jis dienraščiui sakė tikintis, kad viskas baigsis gerai - vaikų sveikata normali, o su saulės šiluma galima pakovoti.

Akimirksniu išgarsėjusių magų tėvas interviu dienraščiui „Klaipėda“ davė likus kelioms valandoms iki tos akimirkos, kai jo vaikai pradėjo neįprastą eksperimentą.

- Kaip vertinate tokį didelį žmonių susidomėjimą Jūsų vaikų eksperimentu?

- Natūraliai. Manau, kad vaikai to dėmesio nusipelnė. Jeigu visuomenė susidomi tavo kūryba ar veikla, tavimi pačiu, vadinasi, to užsitarnavai, esi kažko vertas. Nenuostabu, kad visuomenė domisi įdomiomis asmenybėmis. Juk mano sūnus ir dukra eksperimentą daro ne vien dėl savęs, ne tik siekdami išgarsėti. Jie nori, kad žmonėms būtų įdomu, kad jie gautų teigiamų emocijų.

- Kaip jautėtės artėjant projekto pradžiai, ar nekilo noras visko atšaukti?

- Atšaukti? Ne, jokiu būdu, o štai jaudulio pakako. Nesijaudinti gali tik tas, kuris nėra atsakingas už savo darbo rezultatus. Tik amatininkas gali išeiti į sceną be jaudulio ir rūpesčio, ar patiks publikai, ar viskas pavyks. Žmogus, kuris mėgsta savo darbą, turi jaudintis. Visus keturiasdešimt metų, kai dirbau cirko artistu, o paskui rūpinausi savo vaikų pasirodymais, prieš kiekvieną išėjimą į sceną jaudindavausi. O kaip kitaip?

Vis dėlto, jei atvirai, šis renginys ypatingas, o vaikų eksperimentas sukelia man neįprastą, per tiek metų dar nepatirtą jaudulį.

- Kaip vertinate kai kurių žmonių kritiką, kad Arvydas ir Diana rizikuodami savo gyvybe stengiasi pelnyti pripažinimą?

- Apie riziką gyvybe gali kalbėti tik diletantai. Rizikos šiek tiek yra, bet jei esi aukščiausio lygio profesionalas, ji sumažėja iki minimumo. Galiausiai bet kurioje situacijoje žmogus rizikuoja - gatvėje, vairuodamas, kopdamas į kalnus.

Kadangi ilgai siekėme galimybės įgyvendinti šį projektą, ruošėmės jam, pasitikiu Arvydo ir Dianos jėgomis, bet ir tai dar nieko nereiškia. Jei vien aš būčiau užtikrintas, jie į ledo luitą nebūtų lipę. Daug svarbiau yra tai, kad jie patys pasitiki savo jėgomis ir jaučia, kad galės tai padaryti. Jie pasiruošė, išbandė save ir ryžosi.

- Ar reikia turėti ypatingų savybių, kad ryžtis tokiam ekstremaliam projektui?

- Išsigandęs žmogus gali peršokti ir trijų metrų aukščio tvorą. O šiaip, neįsitempus, dažnas negali peršokti ir 1,2 metro aukščio barjero. Kaip čia yra? Talentas? Ne. Vadinasi, žmogaus galimybės yra labai didelės. Tik tas, kas pasinaudodamas savo talentu ir kantrybe sugeba jas vystyti, gali išsiugdyti tokias savybes, kurios padėtų ir dar ekstremalesnėmis sąlygomis.

Kitas svarbus dalykas, reikia turėti talentą. Arvydui ir Dianai tai duota iš aukščiau. Ugdydami dangaus suteiktas savybes, kruopščiai ir atkakliai dirbdami, visi galėtų ko tik nori pasiekti.

- Ar visa Jūsų šeima yra Palangoje, kad palaikytų Arvydą ir Dianą?

- Beveik. Atvažiavome mes su žmona, Arvydo žmona, Dianos draugu. Anūką palikome pas močiutę Druskininkuose. Nesivežėme jo tik dėl to, kad jis dar mažiukas, reikalautų labai daug dėmesio, nebūtų kada tupinėti. Prieš eksperimentą anūkas Arvydui telefonu vis sakydavo: „Tėveli, greičiau pradėk, pabūk tame lede ir greičiau namo grįžk“. Jis stebi veiksmą per televizorių.

- Žmona sūnų pavadino jūsų vardu, po daugelio metų ir jūsų marti sūnui davė Arvydo vardą. Ar pasvajojate, kad galbūt ateityje galėsite didžiuoti trijų Arvydų artistų dinastija?

- Na, duok Dieve, bet mūsų šeimoje daug laisvės - niekas ir anūko nevers eiti tuo pačiu keliu, kuriuo mes su sūnumi einame. Dar anksti kalbėti, anūkui Arvydui tik treji metai, tegu paauga ir bus matyti, ko jis sieks. O besikartojantis Arvydo vardas mūsų šeimoje - moterų užgaida. Su žmona dar prieš vedybas buvome susitarę, kad sūnui ji vardą rinks, o dukrai - aš. Ji panoro, kad mūsų sūnus būtų Arvydas. O anūkui vardą taip pat marti išrinko.

- Daug keliaujantys žmonės dažnai sako, kad jaučiasi pasaulio piliečiais. Ar po metų metus užtrukusių kelionių su cirku ir teatru, kur dirbote, Lietuva Jums išliko svarbi?

- Kiekvieno valia turėti savo požiūrį. Aš gimiau lietuviu, lietuviu ir numirsiu. O vaikai... kitaip. Mano žmona - rusė, todėl vaikai - pusiau rusai, pusiau lietuviai. Be to, vaikai visą laiką po pasaulį važinėjosi kartu su mumis, mes į Lietuvą tik kartą per metus sugrįždavome. Tik pastaruosius penkerius metus čia apsistojome. Ir dabar šeimoje kalbamės visaip - ir lietuviškai, ir rusiškai.

Dianai sunkiau, ji nors ir supranta, kalba lietuviškai, turi ryškų akcentą. Sakiau vaikams, kad išlaikytų tą akcentą, jis taip pat turi savito šarmo. Mes, žmonės menininkai, truputį kitaip į kai kuriuos dalykus žiūrime. Tuo labiau kai žmogus moka kalbą, gali susišnekėti ir suprasti, koks skirtumas, ar tobulai taria žodžius. Svarbu, kad Arvydo ir Dianos pilietybė - lietuviai ir jie didžiuojasi savo kilme.

- Ar norėjote, kad vaikai pasuktų Jūsų pėdomis - juk karjerą jie pradėjo cirke?

- Nieko jiems nereikėjo sakyti. Jie cirke augo ir iš arti matė pačius garsiausius pasaulio cirko artistus. Vaikams nereikėjo rodyti - darykite taip ar kitaip. Ką matė savomis vaikiškomis akimis, tą iškart ir kopijavo. Iš pradžių tai tebuvo žaidimai, o dabar - matote į ką išaugo. Jie patys siekė karjeros ir toliau eidami šiuo keliu tobulėja.

Artisto gyvenime yra daug etapų. Jei žiūrėsime kaip į abėcėlę, kur raidė eina po raidės, tai mes cirko raidę jau praėjome. Vaikai nori siekti daugiau, užlipti ant aukštesnio profesionalumo laiptelio. Iliuzijų ir magijos žanrą Arvydas ir Diana pasirinko todėl, kad jis labai universalus, jį daug kur galima pritaikyti ir keisti.

- Ar domitės Lietuvos ekonominiu, socialiniu gyvenimu?

- Man viskas įdomu, juk čia mano šalis, aš čia gyvenu. Kaip gyvendamas savo bute nežinosi, kas jame dedasi? Domiuosi daugeliu dalykų, pavalgyti ir miegoti man neužtenka.

- Jums teko dirbti ne vieno žinomo Lietuvos žmogaus gimtadienyje, prabangiuose renginiuose. Ar susipažinote su šalies įžymybėmis?

- Jie patys nori su mumis susipažinti, mums į draugiją pirštis nereikia. Kai ko nors pasieki, visokio luomo žmonės ima tave gerbti. Ar žmogus iš kaimo, ar pats žinomiausias sportininkas, politikas kreipia dėmesį į tuos, kurie užsitarnavo vardą savo darbais.

- Stebinate Lietuvą, smalsu, ar pamėginate vienas kitą nustebinti šeimoje?

- Rimtuoliai nesame, bet vienas kito triukais nelinksminame. Ką jau čia nustebinsi, kai beveik 24 valandas per parą kartu praleidžiame. Mes taip gerai vienas kitą pažįstame, kad netikėtumų mažai būna.

- Ar ir ilsitės kartu, negi nesinori vienam nuo kito bent trumpam pabėgti?

- Baikit, mes net gyvename visi kartu. Mūsų šeimos noras - daryti viską kartu, į priekį eiti petys petin.

- Gyvenate viename name?

- Ne, viename bute. Druskininkuose turime keturių kambarių butą, kur visi ir telpame - mes su žmona, dukra, marti, sūnus, anūkas. Jeigu apsivedę vaikai nuo tėvų nebėga, vadinasi, nėra blogai, ar ne? Vaikai gerbia mus.

- Ar su Klaipėda jus sieja kokie nors ryšiai?

- Klaipėdoje gyvena ir mūsų pažįstamų, ir giminių. Anksčiau ir koncertuoti neretai atvažiuodavome. Patinka man pas jus, kur yra kultūrų, tautybių maišalynė, uostas ir jūra - visada įdomu. Tik vieną pastabą klaipėdiečiams galiu pasakyti. Prieš kurį laiką miestas sparčiai į priekį pasistūmėjo, o dabar ir vėl sąstingis jaučiamas. Klaipėdai gamtos yra duota būti gražiu miestu, juk jūra šalia. Tereikia, kad žmonės miestą labiau puoselėtų.