Netrukus atsisveikinsiantis su Lietuvos prezidento postu Valdas Adamkus pirmą kartą prabilo apie nematomąją aukščiausių šalies pareigų pusę. "Prezidentas sumoka savo kainą", – išskirtiniame interviu dienraščiui prisipažino jis.

– Per visą dviejų Jūsų kadencijų laiką – dešimt metų aukščiausiame valstybės poste – mes palyginti mažai žinojome apie Jus kaip apie žmogų. Apie tai, koks Jūs namuose po darbo dienos. Koks yra neoficialusis V.Adamkus?

– Tiesiog žmogus. Be antspaudo, kurį uždeda pareigos tada, kai tu jas eini. Namuose aš neinu Lietuvos prezidento pareigų. Mano diena prieš darbą ir po jo tokia pati, kaip ir bet kurio kito žmogaus.

Galbūt skirtumas tik toks, kad nedaug kas keliasi taip anksti kaip aš. Esu vienas tų, kurie keliasi penktą ryto. Prisipažinsiu, žiemą, kai tamsu, kai reikia pabudus užsidegti šviesas, keltis penktą ryto reikia prisiversti. Bet aš prisiverčiu. Greitai apsirengiu ir šeštą aš jau baseine. Valandą plaukiu, tada grįžtu į namus, greitai susitvarkau. Papusryčiauju. Mano pusryčiai labai paprasti: pusė stiklinės apelsinų sulčių ir košė. Vieną dieną – grikių, kitą – avižų. Ir puodelis kavos.

Jei darbo diena ramesnė, 12 val. pietauju. Mano pietūs – salotos ir lengvas užkandis. Bet kartais neturiu laiko ir tokiems pietums, visai juos užmirštu. Pavalgau tik vakare grįžęs namo. Tada mes su Alma valgome normalią vakarienę. Manau, toks gyvenimo stilius šiandien būdingas daugeliui žmonių.

– Ar yra tikimybė išvysti Jus prekybos centre stumiantį vežimėlį?

– Vienu metu, tarp dviejų kadencijų, kai metus nėjau prezidento pareigų, su Alma nuvažiuodavome į "Maximą". Padėdavau žmonai stumti vežimėlį, apžiūrinėdavau prekes. Bet per dešimt metų tai buvo vienintelis trumpas laikotarpis, kai aš vykdavau apsipirkti. O kai jau ėjau pareigas, net ir norėdamas negalėjau sau to leisti. Ar eičiau į parduotuvę, ar pasivaikščioti, aplink mane visada nuo penkių iki septynių apsaugininkų.

Vienintelis dalykas, kurio turbūt neįsivaizduoja žmonės, yra faktas, kad privataus gyvenimo prezidentas neturi. Ir niekada jo neturės iki gyvenimo pabaigos. Nors apsauga bus minimali, visada išliks kitas aspektas: vis tiek žmonės tave atpažįsta. Vos pasirodai viešumoje, visi staiga sustingsta. Atsigręžia. Liaujasi užsiėmę savais reikalais. Nes štai, prezidentas. Nesvarbu, ar eini tas pareigas, ar jau neisi, tu visada būsi prezidentas.

Iš pradžių šito nesuvokiau. Nesupratau, kad tą minutę, kai daviau prezidento priesaiką, aš pasižadėjau, jog privataus gyvenimo daugiau nebeturėsiu. Ir jeigu manęs jaunimas kartais paklausia, kaip tapti prezidentu, kaip tas prezidentas dirba, ar jam sunku, kalbėdamas visada priduriu, kad yra vienas dalykas, kurio man niekas nepasakė. Turi apsispręsti, ar tu nori iki gyvenimo pabaigos būti visą laiką pastebimas ir stebimas. Ar tikrai nori neturėti savo asmeninio gyvenimo? Jei to nenori, niekada neprisiimk tokių pareigų.

– Ar prie to neįmanoma priprasti?

– Atvirai pasakysiu – ne. Galima tik susitaikyti. Ir vis tiek visą laiką jausiesi sukaustytas ir įsitempęs. Visą laiką žinosi, kad bendraudamas su kitais turi susilaikyti nuo dalykų, kurių kitomis aplinkybėmis nesureikšmintum. Atsipalaidavimas, pobūviai, juokai, lengvabūdiški pokštai – net jei ir norėtum sau tai leisti, niekada negali pamiršti, kas esi ir koks privalai būti. Tas jausmas, kad esi atsakingas, ką vienomis ar kitomis aplinkybėmis pagalvos pašalinis stebėtojas, neapleidžia. Net eidamas galvoji, kad turi statyti koją taip, o ne kitaip. Svarbi net tavo laikysena.

– Ir jokių laisvadienių, kai išeitumėte sau pasibastyti po miestą nerūpestingai apsirengęs, nebūtinai preciziškai nusiskutęs ir susišukavęs?

– Ne. Šito sau neleidžiu. Aš manau, kad neprivalau vilkėti kokiais nors išskirtiniais kostiumais, bet visada turiu būti tvarkingas, pasitempęs, susišukavęs, nusiskutęs. Kad būčiau pavyzdys, koks turi būti prezidentas. Žinoma, yra žmonių, kurie manęs fatališkai nekenčia. Jiems bet kuriuo atveju viskas bus blogai. Bet man jokio skirtumo, aš nesistengiu patikti. Tik atitikti prezidento pareigybės reikalavimus.

– O laisvalaikis su draugais? Užmiestis, pirtis, šašlykai?

– Nelabai drįsčiau sau tai leisti.

– Net tuomet, kai oficialiai atsisveikinsite su prezidento postu?

– Nemanau, kad kas nors kardinaliai pasikeis, kalbant apie laikyseną, elgseną, gyvenimo būdą, su kuriuo pats sutikau. Tik bus didesnė judėjimo laisvė. Nebūsiu saugomas kelių asmenų. Jei norėsiu kur nors išvykti ar paprasčiausiai pavakarieniauti pas gerus bičiulius, nebus tokių problemų, kokių yra šiandien.

– O kokios problemos šiandien Jums panorus pavakaroti pas draugus?

– Nemažos. Visų pirma ta aplinkybė, kad kol aš vakarieniausiu su bičiuliais, dvi tris valandas gatvėje, mašinoje, manęs kantriai lauks šeši ar septyni vyrai. Kurie turi šeimas, namus, yra pavargę ir nori susitikti su artimaisiais. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai kelia įtampą. Nejaukumo yra ir daugiau. Prieš dvi tris valandas, kol aš atvyksiu, tų žmonių, kurie mus su Alma pasikvietė, butą, visus kambarius, užkaborius, kruopščiai apžiūri apsauga. Taigi aš, užuot suteikęs progą visiems smagiai atsipalaiduoti, apsunkinu bičiulius, priverčiu juos įsitempti.

– Ar nebuvo taip, kad saugodamas savo bičiulius nuo nepatogumų atsisakytumėte lankytis pas juos?

– Buvo, ir ne kartą. Jei norite tiesaus atsakymo, aš pasakysiu: mane slėgė vienatvė, kuri aukščiausio šalies pareigūno poste yra neišvengiama. Tai kaina, kurią tu savanoriškai sutinki mokėti. Iš šalies atrodo, kad tavo gyvenime labai daug bendravimo, bet iš tiesų tai daugiau ar mažiau formalus bendravimas. Šalia tavęs nėra draugų. Esi izoliuotas. Žinoma, kartais gali susirašyti, susiskambinti, tačiau kalbant apie artimus nuolatinius ryšius, greta tavęs draugo nebus.

– Jūs laukdavote atostogų svetur kaip galimybės prisiminti, kad mokate atsipalaiduoti ir nerūpestingai juoktis, ar ne?

– Kiekvienais metais, jei pavyksta dviem savaitėms (kartą per dešimt metų pavyko trims savaitėms) aš su žmona išvykstu pailsėti ten, kur labai ramu, kur vandenynas, šilta ir svarbiausia – mūsų niekas nepažįsta, o mane lydi tik vienas apsaugininkas. Tada galiu laisviau pasijusti ir niekam nesu našta.

– Ar neketinate tokios idiliškos vietos pasirinkti gyvenimui, baigęs prezidento kadenciją?

– Ne. Aš gyvensiu ten, kur ir gyvenu. Mano namai čia. Galimybė turėti rezidenciją Turniškėse prezidentui priklauso iki gyvos galvos, ir aš niekur nebėgsiu. Esu tikras, kad nesėdėsiu sudėjęs rankų prieš televizorių. Jau apsisprendžiau, kad kiek leis sveikata ir jėgos, dalyvausiu visuomeniniame gyvenime. Pabrėžiu – visuomeniniame. Į jokią politinę partiją tikrai nestosiu ir politiniame gyvenime aktyvus nebūsiu. Užtai plunksną rankoje palaikysiu.

– Pasirodys knyga?

– Jau vyksta procesas. Apie Kalėdas mano knyga turėtų būti išleista.

– Apie ką ji bus?

– Antroji kadencija. Pirmoji jau aprašyta knygoje "Be nutylėjimų", dabar bus tąsa. Toje knygoje atsispindės įvykiai, kuriuos aš visą laiką užrašinėju. Nerašau detalaus dienoraščio, bet pagrindinius faktus ir asmenis fiksuoju. Nes yra tokių dalykų, kurie, manau, svarbūs ateičiai. Bus paminėti Lietuvai svarbių įvykių dalyviai – ir vidaus gyvenime, ir užsienio politikoje.

– Ar išduotumėte kelias pavardes?

– Neišduosiu (juokiasi). Kol kas – jokių pavardžių.

– Ar per dvi savo kadencijas esate sutikęs daug asmenybių, kurios būtų palikusios pribloškiamą įspūdį? Gerąja arba blogąja prasme.

– Stiprių, ryškių asmenybių sutikau daug. Yra žmonių, kurie man imponavo ir tebeimponuoja tiek Lietuvoje, tiek už jos. Per dešimt metų turėjau progą susitikti su daugybe pasaulinio masto politikų ir įžymybių, bendrauti su jais. Daugelis jų man, kaip žmogui, paliko didžiulį įspūdį.

– O Vladimiras Putinas?

– Su juo buvau susitikęs per pirmąją savo kadenciją. Mes bendravome Kremliuje, aš ten buvau apnakvyndintas – carų apartamentuose, caraičio Aleksandro lovoje. Ponas Putinas man aprodė Kremlių, nuvedė ten, kur patenka anaiptol ne visi mirtingieji. Su tuomečiu Rusijos prezidentu kalbėjomės apie mano ir jo šalių santykius. V.Putinas man pasirodė kietas, nesivaržantis keldamas reikalavimus žmogus. Turiu prisipažinti, kad jo bendravimo maniera kiek neįprasta. Man jis pasirodė dalykiškas, puikiai žinantis, ko nori, bet labai šaltas, formalus žmogus. Visiška priešingybė daugeliui valstybių vadovų, su kuriais teko dirbti. Sakykime, V.Putinas ir George'as Bushas skiriasi kaip žemė ir dangus.

– Ar įsivaizduojate, kaip būtų susiklostęs Jūsų gyvenimas be Lietuvos vadovo posto? Koks būtumėte šiandien?

– Nemanau, kad kaip žmogus aš būčiau smarkiai kitoks. Į Lietuvą sugrįžau 27 metus JAV ėjęs aukštas valstybės pareigas. Tai nebuvo pareigos, prilygstančios šalies vadovo postui, bet vis dėlto atsakomybė – didžiulė. Atstovavau penkis šešis kartus didesnei teritorijai nei Lietuvos. Mano biudžetas aplinkosaugos srityje buvo turbūt dešimt kartų didesnis nei visos Lietuvos. Vidurio Vakarų regione su manimi turėjo reikalų dešimt JAV senatorių, 105 Kongreso nariai, šeši Vidurio Vakarų valstijų gubernatoriai su savo administracijomis. Tiesioginiai mano pavaldiniai buvo 1700 federalinių tarnautojų.

Taigi kalbant apie aukštą postą ir atsakomybę, nebuvau tari iškritęs iš medžio. Man tai nebuvo nauja. Todėl Lietuvos prezidento postas kaip asmenybės manęs nepakeitė. Jokio lūžio nebuvo.

– Kaip manote, koks didžiausias pavojus tyko išbandant valdžia?

– Reikia nepasiduoti kelioms pagundoms. Pirmiausia – nepasijusti ypatingam, tokiam, kuriam viskas leista. Antra – nepasiduoti gundymams materija. Trečia – neišsižadėti savo vertybių, nes nėra tokių dalykų, dėl kurių būtų verta paaukoti sąžinę ir moralę.

– Ar Lietuvoje, kai dar buvo aktyviai kalbama apie Jūsų įpėdinį, matėte žmonių, kurie išlaikytų tokį moralinį aukščiausios valdžios egzaminą? Beje, įpėdinio pavardės viešai taip ir neištarėte, nors buvo kalbų apie Gitaną Nausėdą ir kitus.

– Asmenų, kurie savo asmeninėmis savybėmis, patirtimi, sugebėjimais tiktų Lietuvos prezidento pareigoms, yra, jų matau ir šiandien. Jų – ne vienas. Kalbėdamas apie tą, kuris galėtų mane pakeisti, turėjau galvoje kelias pavardes.

– Ar tarp jų buvo ir Dalia Grybauskaitė?

– Iš pradžių ne. Man neatėjo į galvą mintis, kad ji paliks savo svarbias pareigas užsienyje. Tačiau vėliau, kai padėtis ėmė ryškėti, kai sužinojau, kad D.Grybauskaitė svarsto tokią galimybę, aš su ja susitikau, mes kalbėjomės. Ji kaip galima kandidatė į prezidentes man patiko. Esame susitikę ne vieną kartą, tik šis faktas neprasiskverbė į žiniasklaidą.

– Užtai prasiskverbė faktas, kad per prezidento rinkimus Jūs balsavote už socialdemokratą Algirdą Butkevičių.

– O, aš tai jau esu paaiškinęs. Baiminausi, kad neišvengsime antrojo rinkimų turo. Kad į jį pateks Dalia, neabejojau. Bet bijojau, kad jos oponentais gali tapti asmenys, kurie man nelabai patinka ir kurie, manau, būtų blogybė Lietuvai. Balsuodamas už A.Butkevičių norėjau to išvengti.

– Dabar didžioji dalis Lietuvos džiūgauja, girdėdama griežtą, kategorišką išrinktosios prezidentės nuomonę. Tačiau egzistuoja ir nedidelė dalis skeptiškų balsų. Ką manote Jūs?

– Manau, kad šiandien pristačius lietuvių tautai Jėzų Kristų, neišvengiamai atsirastų tokių, kurie įžvelgtų blogų dalykų. Žinau viena: idealių žmonių nėra, bet tai, kad ponia Grybauskaitė yra kieto charakterio, jai padės. Linkiu jai visa ko geriausio. Mano asmeninė savybė tokia, kad spręsdamas problemas visada ieškojau sutarimo. Netrankydamas kumščiu ir nekeldamas balso. D.Grybauskaitės charakteris kitoks. Bet galbūt šiandien kaip tik tas metas, kai reikia trinktelėti kumščiu.

– Kokią Lietuvą įsivaizduojate po penkerių, dešimties metų?

– Nepaisant visko, mes einame į priekį, nors ir pernelyg lėtai. Dabar mus pristabdo ir gyvenimo aplinkybės. O ateityje aš matau valstybę, kurią kurs tie, kurie jau atėjo ir dar ateis į Lietuvos gyvenimą. Tai naujos kartos žmonės, kurių laisva, atvira mąstysena, kitokia, ne vien į materialųjį pradą koncentruota vertybių sistema. Lietuva turi milžinišką neišnaudotą potencialą. Ji jį anksčiau ar vėliau pradės naudoti.

– Koks jausmas atsisveikinant su Lietuvos Respublikos vadovo postu? Kokių emocijų šiandien Jūsų širdyje daugiausia?

– Absoliučiai nejaučiu, kad ką nors prarandu. Esu visiškai ramus – nei išgyvenu, nei, kaip mano žmona, džiūgauju. Tiesiog priimu tai kaip natūralų gyvenimo etapą. Nesvarbu, kokių vertinimų būtų, kaip būtų lyginamos mano pirmoji ir antroji kadencijos, aš manau, kad išliekamąja vertę turės ne šiandienos vertinimai. Dešimties metų, per kuriuos aš atstovavau Lietuvai, vertinimą pateiks istorija.