Policijos pareigūnai atvažiuoja į romų Kirtimų gyvenvietę ir, krėsdami namus, ieško narkotikais prekiaujančių asmenų. Pastaraisiais mėnesiais tokie reidai itin dažni, bet kol kas nepavyksta sustabdyti tų, kurie prekeiviams tiekia narkotikus. Ir romai, ir su jais bendradarbiaujančios organizacijos teigia, kad kvaišalais vadinamajame tabore prekiauja kelios šeimos. Bet dažnai šešėlis krinta ne tik ant šios gyvenvietės, bet ir ant visos Lietuvos romų.

Padegami romų namai

Pro šalį važiuojant policijos automobiliams, Grafas Kasparavičius rodo vietas, kur stovėjo 2004-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimu nugriauti gyvenamieji namai. Tiesa, tąkart teismas nusprendė, kad namai nugriauti neteisėtai. Kirtimuose gyvenantys romai sako, kad prieš 60 metų Metalo gatvėje pastatytas bendrabutis, kuriame apgyvendintos kelios šeimos. Kiti romai kurtis pradėjo šalia. Po nepriklausomybės gyvenamieji namai paskelbti nelegaliais, o naujai pastatytus imta griauti. Dabar čia yra keli šimtai namelių, kuriuose gyvena daugiau nei 400 žmonių.

Kirtimų romų seniūnaitis G. Kasparavičius sako, kad šiomis dienomis gyvenvietėje padegami namai, tad, vos pamačius, tenka kelti miegančius žmones, gelbėti vaikus. „Kiekvieną dieną pas mus važinėja policija. Laužo namus ir viską, ką įmanoma. Prisikabina ir prie žmonių, nesusijusių su narkotikais. [...] Sunkumų tabore labai daug. Artėja žiema, vaikus reikia leisti į mokyklą, malkų nebėra“, – teigia jis.

Tikisi gauti socialinį būstą

G. Kasparavičius pasakoja, kokia veikla užsiima gyvenvietės, romų vadinama „Parubanka“ ar „Barš“, žmonės. Jis pats kol kas po truputį dirba, moterys eina burti, vyrai superka metalo laužą, paskui parduoda ir taip gyvena. Tačiau gyvenvietėje labai daug vaikų, tad žmonėms ypač sunku: ne visi turi elektrą, o vaikus reikia nuprausti, suruošti mokyklai, duoti arbatos, sumuštinių.

Nuo 2001 m. šalia Parubankos veikia Romų visuomenės centras. Centro tikslas – integruoti vaikus į švietimo sistemą. Atlikėja Liuba moko vaikučius lietuviškų dainų. Kirtimų gyvenvietėje auga apie 200 romų vaikų. Didžioji dalis, pasak centro direktorės Svetlanos Novopolskajos, taip ir nebaigė vidurinės mokyklos.

Centro socialinė darbuotoja Daiva Drasdauskienė pastebi, kad teigiamų pokyčių per centro gyvavimo metus galima pastebėti: „Kai pradėjome čia dirbti, pasijutome kaip viduramžiuose. Vaikai pedagogiškai labai apleisti. Prieš dešimt metų mažesni vaikai net pieštuko laikyti nemokėjo. Dabar retas vaikas turi motorikos problemų. Namuose yra ir tušinukas, ir sąsiuvinis...“ O centro vadovės teigimu, vaikų raštingumą skatina ir internetas – bendravimas one.lt, „Facebooke“.

S. Novopolskaja sako, kad romams reikia suteikti tokias pačias galimybes, kokias turi ir kiti Lietuvos gyventojai. „Buvome Briuselyje, kur dalyvavo daug Europos romų lyderių. Man labai patiko vienos romų moters pasisakymas. Ji sakė – nustokite mus integruoti, jūsų integracija veda prie asimiliacijos, suteikite mums mūsų teises“, – prisimena centro vadovė.

Ji sako, kad yra daug palikti taborą norinčių šeimų, bet jos socialinio būsto laukia eilėje kartu su kitais šalies gyventojais. „Žmonėms nėra kur dėtis. Eilėse jie 846-i, 639-i... Ko iš jų norima? Kad neprekiautų narkotikais? Tam yra policija. Nejau neįmanoma sukontroliuoti šimto namelių, kad neprekiautų narkotikais? Įmanoma. Tegu žmonės gyvena ir laukia socialinio būsto“, – stebisi S. Novopolskaja.

Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, socialinio būsto išsinuomoti laukia daugiau nei 6 tūkst. asmenų. Nors, prieš patenkant į sąrašą, tautybės nurodyti nereikia, per šį dešimtmetį butai išnuomoti 30-čiai romų tautybės šeimų.

Šeimoms skiriama socialinė priežiūra

Vilniaus miesto Socialinės paramos centro direktorė Solveiga Raizgienė sako, kad, nors romai, kaip tauta, nėra išskiriama, Kirtimų gyvenvietės romai dėl gaunamų socialinių paslaugų yra įvardijami kaip speciali socialinė grupė. Socialinės pašalpos praėjusiais metais buvo mokamos daugiau nei 300 asmenų, 70 vaikų gavo nemokamą maitinimą mokyklose.

Anot S. Raizgienės, kai kurioms šeimoms yra skiriama ir socialinė priežiūra šeimai. „Tabore iš viso yra 23 romų šeimos. Jose gyvena 80 vaikų. Iš tų 23 šeimų 10 yra socialinės rizikos ir 13 – socialinių įgūdžių stokojančių šeimų. Socialinė priežiūra yra – šeimos prižiūrimos. Mes einame į namus, nuolat palaikomas kontaktas telefonu“, – pasakoja ji.

Taip pat, pasak S. Raizgienės, šeimai paaiškinama, kodėl ji įrašoma į sąrašą ir kaip reikia keisti gyvenimo būdą. Jei šeima neturi jokių pajamų, be abejo, ji negali patenkinti būtiniausių vaiko poreikių (maisto, higienos ir pan.). Tada tėvai turi stoti į darbo biržą, ieškoti darbo, vesti vaikus į mokyklą. „Kartais net tikriname, ar šeima turi maisto, ar švariai paklota lovelė. Tai elementarūs dalykai, bet dėl jų šitos šeimos patenka į sąrašą“, – aiškina pašnekovė.

S. Raizgienė prisimena prieš penkerius metus atliktą taboro gyventojų apklausą: „Daugelio romų socialinės problemos, suteikus būstą, padėjus įgyti bendrąsias kompetencijas, kad būtų galima dalyvauti bent nekvalifikuoto darbo rinkoje, būtų išspręstos.“

Įsidarbinti labai sudėtinga

Vasarą Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas pranešė apie 2014 m. ketinimus taboro romams socialinius būstus skirti pasitelkiant Europos Sąjungos (ES) paramą. S. Raizgienė, paklausta apie pokyčius Kirtimų gyvenvietėje, sako, kad kompleksinėms problemoms spręsti vis dar ieškomas tinkamas sprendimas, o padėtis nepasikeitė.

Parubankoje gyvenusi Božena Karvelienė mano, kad daugelis gyventojų norėtų palikti taborą, nors visuomenėje kalbama atvirkščiai. „Gal kai kurios šeimos jau priprato ir bijo pakeisti savo gyvenimą. Bet išeiti norinčių šeimų daugiau. Tada rezultatas būtų geras, bet dabar tiesiog norima išgriauti, o kur kas eis – niekam neįdomu“, – teigia ji.

Dabar B. Karvelienė dirba mokytojo asistente, ji įkūrė Romų integracijos namus. Moteris sako, kad kai kurie taboro gyventojai prekiauja narkotikais, tačiau nusikaltimais kaltinami ir visai su jais nesusiję romai: „Aš pati niekada nemačiau, kad kas parduotų narkotikus. Net nežinau, kokia šeima prekiauja. Nelabai ir noriu tuo domėtis. O važiuojant į taborą man baisu, nes pilnas autobusas narkomanų.“ Ji neslepia, kad ir pačiai sunku įrodyti, jog nepardavinėja narkotikų, be visi, ypač žiniasklaida, pabrėžia, kad čigonai juos pardavinėja. Todėl esą kaltė krinta visiems.

B. Karvelienė pasakoja, kad, kai ieškojo darbo, ne kartą buvo nepasamdyta būtent dėl tautybės. Nors ji lankė mokymus ir apsirengusi buvo tvarkingai, parduotuvės direktorė, pažiūrėjusi į pasą, pasakė, kad čigonų į darbą nepriims. „Nenusivyliau ir po mėnesio jau dirbau kazino krupjė. Kiek dirbau, niekada niekas nepasakė – tu čigonė, mes slėpsime savo rankines“, – pasakoja B. Karvelienė.

Koją pakiša menkas išsilavinimas

Dar viena priežasčių, lemiančių komplikuotą įdarbinimą, – menkas išsilavinimas. B. Karvelienė, dirbanti su romų vaikais, pastebi, kad mokyklos vaikai nelanko dėl įvairių priežasčių. „Labai daug vaikų patyrė šoką į kalėjimą pasodinus tėvus. Tada vaikai iškrenta iš švietimo veiklos. Iš tikrųjų vaikai labai nori eiti į mokyklą, jiems įdomu, bet tėvai nemotyvuoja, nes patys neturi išsilavinimo“, – kalba ji.

Anot B. Karvelienės, daug tėvų nori, kad vaikas lankytų mokyklą, bet neturi pinigų ir negali jo aprengti. O juk žiemą reikia ir batų, ir šiltos striukės. Būna, kad savaitgalį mamos išskalbia drabužius, bet jie nespėja neišdžiūti, taigi vaikas lieka namie. „Kartais pedagogai gal ir nesupranta, kodėl vaikai neateina, todėl sako – ai, jūs romai, vis tiek nevaikščiosit... Bet reikia įsigilinti į tą problemą, kodėl vaikas neatėjo“, – sako moteris.

Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Vitos Petrušauskaitės, priežastys yra socialinės ir ekonominės. Ji pastebi, kad per šį dešimtmetį išaugo bendras romų raštingumas. Tačiau Kirtimuose gyvenančių vaikų pagrindinis išsilavinimas nepagerėjo.

„Romų vaikų, ypač Kirtimų gyvenvietės, galimybės neprilygsta kitų vaikų galimybėms mokytis. Jų buitinės sąlygos labai sudėtingos, didelis skurdas, dažnai viename kambaryje gyvena nemažai žmonių, todėl nėra kur ramiai paruošti pamokas. Be to, jiems sudėtinga pasiekti mokyklą“, – tikina V. Petrušauskaitė.

Jos teigimu, Lietuvoje romų tautybės vaikai mokyklose dažnai mokomi pagal specialią programą. „Lietuvos romų integracijos programos, patvirtinamos nuo 2000 m., pagrindinį dėmesį skiria švietimui ir kultūrinėms priemonėms, bet nesprendžia svarbių socialinių problemų. Tai, kad per 10 metų nepavyko išspręsti Kirtimų gyvenvietės klausimo, kuris tampa vis sudėtingesnis, sunkina vaikų galimybes dalyvauti visaverčiame romų visuomenės gyvenime“, – pabrėžia V. Petrušauskaitė. Anot jos, tai rodo, kad romų integracijos programos neveiksmingos, o valstybės ir savivaldybės institucijos nesugeba susitarti.

2012 m. Kultūros ministerija priėmė romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiklos planą. Strategiją, kurią įpareigoja įkurti ES, ketinama suformuoti vėliau.

Žavi ugninga kultūra ir laisvumas

Kirtimų kultūros centre – sujudimas. Repetuoja jaunosios šokėjos, pasipuošusios ilgais spalvingais sijonais, vienas vyras brazdina gitarą, kitas – salės kampe improvizuoja pianinu. Aplinkui laksto maži vaikai, o juos prižiūri kiek didesni. Tuoj prasidės romų muzikos festivalis „Terno Vilna“. Aleksandras Orlovskis dar prieš duodamas interviu pabrėžė, kad jo šeima gyvena ne vadinamajame tabore. Jis – vienas Europos romų kultūros ir verslo parko projekto „Bachtalo drom“ dalyvių, ansamblio vadovas, todėl visą vakarą muzikavo ir vadovavo kitiems atlikėjams.

„Mes linkėdami sakome – „bachtalo drom“ (liet. – laimingo kelio), kad žmogus būtų laimingas“, – kalba A. Orlovskis. Jis tikisi romų kultūra pasidalinti su Lietuvos gyventojais. „Kai kas išvažiavo į Rusiją. O aš pasilikau čia. Čia mano giminės. Čia mano Lietuva. Aš irgi lietuvis“, – pabrėžia A. Orlovskis. Jis sako norintis, kad ir Lietuvoje skambėtų ir linksmintų žmones jo ansamblio muzika, kuri lietuviams tikrai patinka.

Rudenį vykusį festivalį organizavo Gintas Rožė, Kirtimų kultūros centro projektų vadovas. Jis sako, kad iš romų lietuviai galėtų pasimokyti laisvumo. „Tai labai linksmi žmonės, kurių kultūra ugninga. Nors chaosas, netvarka, nepunktualumas ar kitos jų savybės mums nepriimtinos, kartais žiūriu į romus ir pavydžiu, kad toks nesu. Jie nėra dogmatiški, į viską žiūri paprasčiau, yra laisvesni. O mes labiau susikaustę“, – svarsto G. Rožė.

Į romų muzikos festivalį ne pirmą kartą atvyko Raminta su draugu. Mergina visą vakarą šoko nenusileisdama festivalio šeimininkams. „Vieną kartą čia buvau ir daug šokau. Prie manęs priėjo mergytė ir pasakė, kad nemoku šokti. Labai susinervinau. Paprašiau pamokyti – ji atsisakė. O dabar ji atėjo šokti kartu su manimi. Jie tokie draugiški, atsipalaidavę. Ateini, ir iš karto – šventė. Nereikia jokios įžangos – op, op, jau vakarėlis“, – įspūdžiais dalinasi Raminta.

Dažniausiai žmonės atsiduria uždarame problemų rate

Ansamblio veiklą skatina Europos romų kultūros ir verslo parko projektas „Bachtalo drom“. Juo bandoma romus įtraukti į darbo rinką. Iš viso projekte dalyvauja daugiau nei 200 romų iš visos Lietuvos. O iki 2015 m. vasario 70 jų planuojama įdarbinti. Projekte dalyvauja ir keliasdešimt romų iš Parubankos.

Projekto „Bachtalo drom“ vadovė Irena Buineckaitė sako, kad romai lanko vairavimo ir siuvėjų kursus, atlieka praktiką įmonėse ir pan. Vis dėlto, anot jos, Kirtimų gyvenvietės romai gyvena išties sunkiomis sąlygomis.

„Kad romai tinginiai ir nenori keistis – tik mūsų išgalvota. Ar tinginys gali išlaikyti šeimą su trimis vaikais? Jie daugiau ar mažiau pavalgę, geriau ar blogiau apsirengę. Jie gauna pašalpas, sukasi ir verčiasi. Gyvenant be vandens, be tualetų, nuolatos bijant, kad, ateis ir išjungs elektrą, reikia turėti stiprius nervus ir stiprią sveikatą. Tai nėra paprasta“, – įsitikinusi I. Buineckaitė.

Ji sako, kad romai nori išsikraustyti iš taboro, tačiau į tuos būstus, kuriuos galėtų išlaikyti: „Jie nenori buto, nes žino, kad išlaikyti butą brangu. Todėl prašo socialinio būsto kokiame nors name, kur kūrenama malkomis. Malkų galima miške pasirinkti, galima nusipirkti.“

Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) direktorė Birutė Sabatauskaitė ne vienus metus bendrauja su romais iš Kirtimų gyvenvietės. Kalbėdama apie romų nedarbo problemą, ji vartoja ir struktūrinės diskriminacijos terminą. „Mes nelabai suvokiame, kokiame uždarame rate atsiduria romai, pavyzdžiui, ieškodami darbo. Nežinau, kiek žmogus turi turėti motyvacijos, kad nenustotų jo ieškoti. Kiekvieną kartą jie susiduria su neslepiamu priešišku požiūriu“, – teigia B. Sabatauskaitė.

Ji sako, kad romai net nesiskundžia, nes netiki, jog kas nors pasikeis. „Manau, tai struktūrinė diskriminacija, kai valstybė neužtikrina savo piliečių galimybių įsidarbinti. Romų diskriminacija ir labai paplitusi ir netgi „normalizuota“, – pastebi pašnekovė.

Anot jos, Kirtimų gyvenvietės romų problemas gali padėti spręsti ir pasikeitęs visuomenės požiūris į pačius romus. O tam tikros nuostatos atsiranda dėl nežinojimo ir nepažinimo. „Galbūt pirmiausia reikia su žmonėmis susipažinti. Pažinę artimiau, už tautybės ar odos spalvos įžvelgtume tokius pačius žmones, kokie esame mes“, – įsitikinusi B. Sabatauskaitė.