Anksti pajuto pašaukimą
„Kai mokytojas septintoje klasėje man pasakė, kad būsiu mokytoja, juokiausi: „Aš – mokytoja? Tikrai ne!“ O šiandien jau trečius metus stoviu klasėje, mokau fizikos ir matematikos ir žinau – esu savo vietoje. Jaučiuosi laiminga dirbdama su vaikais, o kiekviena diena mokykloje vis iš naujo primena, kodėl pasirinkau šį kelią“, – sako Paulina Jacynė, Kauno Martyno Mažvydo progimnazijos fizikos ir matematikos mokytoja, baigusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos studijas.
Pirmieji Paulinos pamąstymai apie mokytojos profesiją atsirado netikėtai – septintoje klasėje, kai fizikos mokytojas, matydamas jos gebėjimus ir greitą mąstymą, pasakė: „Tu būsi mokytoja.“ Tuo metu šie žodžiai jai nuskambėjo juokingai, tačiau vėliau įgavo daugiau prasmės.
„Labai greitai atlikdavau užduotis, greitai perpratau teorinę medžiagą, padėdavau kitiems mokiniams. Ir jis taip, gal juokais, gal pusiau rimtai, pasakė, kad būsiu mokytoja. Žinoma, septintoje klasėje aš dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo ir kokią profesiją norėčiau rinktis, bet vėliau, vienuoliktoje, dvyliktoje klasėse, supratau, kad fizika ir matematika man tikrai patinka. Taip atradau VDU siūlomas mokomojo dalyko pedagogikos studijas su STEAM kryptimi. Jos suteikė galimybę vienu metu mokytis dviejų dalykų – fizikos ir matematikos“, – pasakoja Paulina.
Pagalba padėjo augti
STEAM krypties pedagogikos studijos padėjo Paulinai dar būnant universitete ne tik pasiruošti mokytojos darbui teoriškai, bet ir išbandyti save praktiškai. Ypač svarbi jai buvo galimybė mokytis komandinio darbo, kuris itin svarbus kasdienėje mokyklos aplinkoje.
„Universitetas davė labai platų pagrindą: nuo teorijos iki komandinio darbo, nuo praktinių veiklų iki refleksijos. Labai svarbu ir tai, kiek tu iš universiteto pasiimi pats. Buvome ne tik studentai, bet ir būsimi mokytojai – mus mokė suprasti, kaip atrodo pamoka ne tik iš mokinio, bet ir iš mokytojo pusės“, – dalijasi pašnekovė.
Vėlesnes pedagogines praktikas Paulina atliko Kauno M. Mažvydo progimnazijoje, kur ir pradėjo dirbti. „Mokykla pastebėjo mano potencialą dar praktikos metu. Po praktikos man iškart buvo pasiūlytas darbas, bet norėjau pabaigti studijas. Grįžau pas juos tuomet, kai gavau bakalauro laipsnį“, – sako P. Jacynė.
Pasak jos, esminį vaidmenį atliekant praktiką, o ir pradėjus dirbti mokytoja, suvaidino mentorystė: mentoriais tapę kolegos noriai dalijosi savo patirtimi, siūlė pagalbą, teikė pasiūlymų – tai padėjo greičiau augti ir tobulėti.
Iššūkiai – ne tik klasėje
Pradėjusi dirbti mokytoja mokykloje, Paulina susidūrė su iššūkiais: vienoje klasėje buvo ir itin gabių mokinių, kurie turi didelių lūkesčių, reikalauja daug žinių ir asmeninio dėmesio, ir mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kuriems taip pat reikia individualaus požiūrio ir pagalbos.
„Mokytojui svarbu aprėpti visą tą poreikių spektrą, kad kiekvienas mokinys išsineštų iš pamokos tai, kas jam suteikiama. Būtina pasiruošti taip, kad pamoka atlieptų visų mokinių, kad ir kokie jie skirtingi, poreikius. Tai iššūkis, kuris niekada nesibaigia“, – sako P. Jacynė.
Mokytojos darbas ir jame sutinkami iššūkiai ją motyvuoja, ji vis stipriau tiki tuo, ką daro. Paulina įsitikinusi, kad kai pats degi tuo, ką darai, tai jaučia ir vaikai – motyvacija persiduoda ir jiems.
„Vaikai socialiniuose tinkluose seka daug žmonių – per pamokas dažnai mini įvairius „influencerius“, kalba apie „TikTok“, „Instagram“. Kai paklausiu, ar žino, ką tie žmonės veikia, įprastai atsako: „Kuria turinį.“ Tada pasakau: „Bet ar žinojote, kad jis – fizikas ar matematikas?“ Jiems nušvinta akys – jie pradeda kitaip žiūrėti į tą žmogų. Jie net nepagalvojo, kad tai mokslininkas ar pedagogas.“
Aš atsiveriu vaikams, leidžiu jiems mane pažinti, kad galėčiau būti jiems autoritetas.
Kodėl mokytojų tiek mažai?
Paulina neslepia: tiksliųjų mokslų mokytojai neretai būna gan introvertiški, vengiantys viešumo. „Jie susitelkę į kokybę. Viešumas reikalauja daug pastangų, energijos ir laiko, o jo dažnai neužtenka nei darbui, nei šeimai, nei poilsiui. Ir apie save tą patį galėčiau pasakyti – kartais tenka perlipti per save, kai noriu būti vaikams pavyzdys, rodyti jiems, kad fizika ar matematika gali būti įdomi. Aš atsiveriu vaikams, leidžiu jiems mane pažinti, kad galėčiau būti jiems autoritetas“, – sako ji.
Pirmieji Paulinos darbo metai, kaip ji pati juokiasi, buvo labai „kreiduoti“ tiesiogine to žodžio prasme – teko daug stovėti prie lentos su kreida rankoje. Šiandien vis daugiau procesų yra skaitmenizuoti, bet darbo pobūdis išlieka labai įvairus: kasdienybėje yra daug pasiruošimo, refleksijų, vertinimų, konsultacijų.
„Noriu žinoti, ką vaikas išsinešė iš mano pamokos. Man svarbus mokinio gautas įvertinimas, bet dar svarbiau – jo mąstymas, – pabrėžia ji. – Per refleksijas visada klausiu mokinių, ką jie patys galėtų pasiūlyti, kaip tobulinti pamokas, mokymosi turinį, ką galime daryti kitaip, kad mokytis būtų dar įdomiau, motyvacijos būtų daugiau.“
Ragina nebijoti klysti
Pačią Pauliną mokytojos darbe labiausiai motyvuoja kasdienis darbas su vaikais, šalia esantys kolegos ir mokyklos administracija. Ji pasakoja, kad mokykloje, kurioje dirba, dėl savo iniciatyvų ir idėjų ji negirdi žodžio „ne“. Vietoj to vis girdi: „Pabandyk, pažiūrėsime, kas iš to išeis, o jei nepavyks – patobulinsime.“ Tai, anot Paulinos, suteikia laisvės ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek šalia esančia komanda.
Pastaruosius dvejus metus Paulina studijavo taikomąją matematiką magistrantūroje. Artimiausiuose jos planuose – nedidelė pertrauka, o vėliau galbūt laukia ir doktorantūra.
„Mokyklinė matematika yra palyginti mažai tyrinėta sritis, man ji įdomi – noriu nerti į ją giliau. Galbūt ateityje pavyks prisidėti prie svarbių ir esminių sprendimų, kurie aktualūs tiek mokiniams, tiek tėvams, tiek mokytojams.
Ir savo kolegoms, ir vaikams, ir studentams, būsimiesiems mokytojams, visad kartoju: „Nebijokite klysti.“ Svarbu eiti, bandyti, klausti, domėtis, tik taip galima suprasti, ar pasirinktas kelias yra teisingas. Studijų pradžia nelengva, pirmieji mokytojavimo metai – taip pat, bet jeigu leidiesi vedamas širdies, viskas įveikiama, išmokstama ir įmanoma“, – neabejoja P. Jacynė.
Jauniausia rajone
„Labai keista savo pirmąją mokytoją vadinti kolege“, – sugrįžusi į savo mokyklą, kurioje prieš septyniolika metų, būdama pirmokė, pradėjo mokymosi kelią, prisipažįsta Greta Jarašūnaitė. 24-ejų metų pradinių klasių mokytoja, šiandien tituluojama jauniausia Panevėžio rajono pedagoge, savo kasdieniu darbu griauna nusistovėjusius stereotipus apie mokytojo profesiją ir sako, kad mes pernelyg dažnai esame linkę apie viską kalbėti negatyviai.
Nors dauguma anuomet ją atkalbinėjo nuo pedagogikos ir sakė „nekvailiok“, šiandien ji kaip niekada džiaugiasi savo apsisprendimu. „Kai šiandien, dienos pabaigoje, atsisveikinau su mokiniais, jie man pasakė, kad norėtų, jog savaitgalis būtų viena diena, o ne dvi, nes labai pasiilgsta manęs kaip mokytojos. Tokiais momentais, nepaisant visų iššūkių, kuriuos tenka įveikti kasdieniame darbe, suprantu, kad mano pasirinkimas buvo teisingas“, – sako VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė.
Didžiausias autoritetas
Jos gyvenime nebuvo išskirtinio, viską lemiančio įvykio, dėl kurio būtų pasirinkusi būtent pedagogiką – G. Jarašūnaitė šiandien svarsto, kad, matyt, sprendimas tapti mokytoja brendo po truputį, visus tuos mokymosi Panevėžio rajono Piniavos mokykloje-darželyje metus.
Labiausiai ją įkvėpė jos pirmoji mokytoja, tapusi didžiausiu jos autoritetu ir pavyzdžiu. Nors vėliau, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, jai teko išgyventi abejonių laikotarpį, pašaukimas niekur nedingo.
„Vienu metu buvau suabejojusi, nes daug kas atkalbinėjo ir vis kartojo „nebūk mokytoja, nekvailiok“. Galvojau apie ekonomiką, finansus, visiškai kitą sritį, bet vyresnėse klasėse noras tapti mokytoja vis stiprėjo. Galiausiai, baigiant mokyklą, jau niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Ir dabar, nors būna sunkių dienų, savęs kažkur kitur neįsivaizduoju“, – sako Greta.
Įdomu tai, kad net trys jos bendraklasės tapo pedagogėmis. „Akivaizdu, kad didžiausią įtaką mums visoms padarė mūsų mylima pradinių klasių mokytoja“, – neabejoja ji.
Iš pradžių visiems buvo juokinga ir keista, girdėdavau pajuokavimų, kad mane pačią galima supainioti su mokiniais.
Sugrįžimas į mylimą mokyklą
Kai atėjo laikas rinktis, kur pradėti savo profesinį kelią, Greta nesudvejojo – norėjosi grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo.
„Mano širdy visada ruseno svajonė čia sugrįžti. Man, kaip vaikui, čia buvo labai gera. Mano mokykla man visada buvo saugi ir draugiška erdvė, kur norisi būti, tas jausmas ir asociacijos išliko“, – pasakoja jaunoji mokytoja, prisimindama, kaip po studijų Kaune grįžo į Panevėžio rajoną.
Sugrįžimas buvo kiek neramus, nes teko imtis naujo vaidmens – šioje mokykloje ji jau buvo nebe mokinė, o mokytoja, kolegė. „Labai keistas jausmas savo pirmąją mokytoją vadinti kolege“, – pripažįsta ji.
Iš pradžių ši situacija buvo neįprasta ne tik jai, bet ir aplinkiniams: „Pirmomis dienomis ar savaitėmis visi žiūrėjo į mane kaip į vaiką, kurį mokė, augino, auklėjo, kuris čia šokdavo, sportuodavo, dainuodavo, dalyvaudavo mokyklos renginiuose. O dabar aš turiu savo vaikus – savo pirmuosius ugdytinius, pradinių klasių mokinius. Iš pradžių visiems buvo juokinga ir keista, girdėdavau pajuokavimų, kad mane pačią galima supainioti su mokiniais.“
Pradžia – nelengva
Kaip ir dauguma pradedančiųjų, mokykloje Greta susidūrė su nemažais iššūkiais. Pirmiausia koją kišo patirties stoka. Pradžia buvo sunki, nes, rodės, net neaišku, nuo ko pradėti, ko griebtis.
Iššūkių kėlė ir aplinkinių lūkesčiai. „Skambi ta etiketė, kad esu jauniausia Panevėžio rajono mokytoja. Atrodė, visi laukia tos jauniausios mokytojos ir tikisi kažkokių stebuklų, kurių iš tiesų nėra. Ugdymo procesas mano klasėje vyksta įprastai, kaip ir visur kitur“, – sako Greta.
Per pirmuosius darbo metus Greta suformavo savo, kaip mokytojos, tapatybę, nors ji skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo studijų metais.
„Visada galvojau, kad darbe būsiu visiškai rami, kruopščiai planuosiu darbus ir nuosekliai juos atliksiu, nepailsdama dirbsiu dieną ir naktį, ką, beje, iš pradžių ir dariau, bet galiausiai įvyko lūžis – tam tikru momentu supratau, kad gyventi vien darbu negaliu“, – atvirai sako pašnekovė.
Ji save apibūdina kaip reiklią ir jautrią mokytoją, kuriai rūpi kiekvieno mokinio sėkmė. Nepaisant reiklumo, jos santykis su mokiniais ypatingas, o tai patvirtina ir vaikų žodžiai apie trumpesnius savaitgalius, kad greičiau galėtų grįžti į mokyklą.
Su tėvais – sunkiau
Per septyniolika metų nuo tada, kai Greta pati buvo pirmokė, mokykla pasikeitė neatpažįstamai.
„Kai aš mokiausi, rodės, viskas buvo paprasta ir elementaru – turėjome žalią lentą su kreida, suolus, standartinę aktų salę, valgyklą. Dabar ta pati mokykla gerokai modernesnė – yra atskiri logopedo ir specialiojo pedagogo kabinetai, didelė sporto salė su galybe pačių įvairiausių priemonių, valgykloje galima rinktis iš kelių patiekalų, visose klasėse yra išmaniosios lentos, pamokos vyksta ne tik klasėse, bet ir nuotoliu, tad klasėje turime kamerą, mikrofonus, viskas kitaip“, – pasakoja ji.
Nuo pat pirmųjų darbo dienų mokykloje Greta suprato, kad sunkiausia – ne darbas su vaikais, o papildomas darbas su tėvais.
„Su vaikais lengviau, nes jie kiekvieną dieną keliauja toje kelionėje kartu, – tikina jaunoji pedagogė. – Nuo pat pirmos dienos įsivedi taisykles, tuomet vaikams viskas lengviau ir aiškiau. O tėvai, kurie mūsų kasdienybės nemato, kartu nebūna, lieka tarsi nuošalyje, nepaisant to, kad jie ugdymo procese aktyviai dalyvauja, domisi savo vaikais ir tuo, kaip jiems sekasi. Bet jie juk nedalyvavo pamokoje, to nepatyrė, nebuvo kartu ir daug ko nežino, tad natūralu, kad jiems kyla begalė klausimų, į kuriuos po pamokų turiu atsakyti.“
Bendraudama su tėvais, kurdama ir stiprindama tarpusavio ryšį, Greta išmoko svarbią pamoką apie ribų brėžimą ir vaikams, ir tėvams, taip pat ir pačiai sau: „Mes daug kalbame apie ribų brėžimą vaikams, tėvams, bet kažkodėl nekalbame apie tai, kad ir mokytojai turi nusibrėžti ribas sau patiems – kad grįžęs namo nebegalvotum apie tai, kokių klausimų ir rūpesčių palikai klasėje, nes kitaip gali grėsti perdegimas.“
Pabrėžti, kas prasminga
Baigusi pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, Greta nusprendė tęsti mokslus – pasirinko švietimo vadybos magistrantūrą VDU. Jaunoji mokytoja sako, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, nes norėjo ir dirbti, ir studijuoti, o tai lengviau įgyvendinama, kai paskaitos vyksta nuotoliu.
Kalbėdama apie jaunų pedagogų trūkumą, Greta pabrėžia, kad viešojoje erdvėje dažnai dominuoja negatyvios žinutės. Nuolat eskaluojama, kad niekas nenori būti mokytojais, mokytojų trūksta visur, atrodo, visur vyrauja neigiamas fonas.
G. Jarašūnaitė įsitikinusi, kad reikia daugiau iniciatyvų, skatinančių jaunus žmones rinktis pedagogo profesiją: „Norėčiau, kad teigiamų kalbų būtų daugiau. Labai svarbu kalbėti su jaunais žmonėmis apie tai, kad visur yra įvairių problemų, kiekviename darbe yra sunkumų, bet yra ir gerų, smagių, prasmingų dalykų. Skatinu ne tik jaunus pedagogus, bet ir patyrusius mokytojus dalytis savo patirtimi, plačiai pasakoti ne tik apie tai, kad kažkas baisu, negerai, kažko trūksta, bet ir apie gerąją, prasmingąją šio darbo pusę.“
Naujausi komentarai