Įvairios tos naujienos, pasiekiančios mus žiniasklaidos kanalais. Kai kurios kelia dviprasmę šypseną, kai kurios – nedviprasmį liūdesį. Jau ganėtinai komiška girdėti Statytoją Stanislovą užsidegus naujo paminklo idėja. Būtų tikrai juokinga, jei tik energingojo vicemero žodis neturėtų potencijos tapti kūnu, t. y. paminklu, šiuo atveju – vėl S.Dariui ir S.Girėnui. „Man patiko“, – sako vicemeras. Jam patiko. Man – ne. Ypatingo baisumo paminklas, tetinkantis kokio vaikų darželio smėlio dėžei. Kas, kad norimas dovanoti, kai kurie gyventojai gal mielai miestui padovanotų savo cementines meškas iš asmeninių sodelių, jiems jos irgi patinka. Tad ir mero svarstymai ar neperdovanojus šios „skulptūros“ Vilniui kuo greičiau koreguotini.

Kaune šimtas paminklų. Net keista, kur jie visi, kiek jų kauniečiai galėtų išvardyti? Kurie jų iš tiesų tinka miestui, o kurie kuo greičiau nugriautini? Tai nėra tokie naivūs klausimai, jie rodo, kad miesto mažoji plastika neturi savos strategijos, o kartais jos koordinatoriams stinga elementaraus skonio. Jei ne abu Antiniai, Kauno viešosios erdvės skulptūros meno požiūriu atrodytų apverktinai. Kaip ir garsusis gatvių asfaltas, po žiemos virtęs kažkuo iš skulptūros meno srities.

Tačiau palikim šią temą, nes visus itin sujaudino kita – tragiška aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis. Kirto kaip žaibas. Dabar Aktoriaus draugai prasitaria, kad „tai buvo galima nujausti“. Įdomu, kodėl tie „nujaučiantys“ nebandė jam padėti. Paprasčiausiu dėmesiu, buvimu, pokalbiu – dalykais, mažinančiais vienatvę. Nelabai tikiu teigiančiaisiais, kad Aktorius išėjo matydamas viso savo darbo beprasmybę. Taip, tas darbas buvo alinantis ir daugiau iščiulpiantis sielą, negu jai kažko duodantis. Tačiau tokiu atveju pakako iš vienadienių teleprojektų grįžti į teatrą. Gali būti, kad lemiamas lašas buvo išsiskyrimas su gyvenimo drauge, tai visada skaudu, nors nėra neatitaisoma. Dabar jau, deja, neatitaisoma, Aktoriaus sprendimas itin kardinalus.

Savižudybės neįmanoma pateisinti, nes mes savo gyvybės šeimininkai tik iš dalies. Neišvengiamai esame susiję su kitais žmonėmis, tad negalime savęs iš jų atimti. Šiokių tokių moralinio pobūdžio abejonių lieka net tokių heroizuotų savižudybių atveju kaip Romo Kalantos. Taip, tai auka, bet tai ir savižudybė, manau, sunkiai pateisinama, kad ir kokiu tikslu būtų atliekama.

Sunku ir smerkti Aktorių, akivaizdu, kad nuo daugybės dalykų jis palūžo. O palūžtame ne todėl, kad esame silpni, o todėl, kad bandėme išlikti stiprūs per ilgai.