Apsivalymas užtruko

Ilgas ir sudėtingas svetimos kariuomenės išvedimo procesas baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kai Lietuvos Respublikos sieną pervažiavo paskutinis išvykstantis Rusijos karinis ešelonas.

Nors sovietinės armijos išvedimo klausimas buvo iškeltas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, kol buvo pasiektas realus rezultatas, prireikė dar pusketvirtų metų.

Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios sovietų divizijos – apie 35 tūkst. karių, maždaug 3 tūkst. tankų ir šarvuočių, beveik 200 lėktuvų.

Tačiau net ir po okupacinės kariuomenės išvedimo sovietų karinė technika dar riedėjo Lietuvos geležinkeliais maždaug metus – per mūsų šalies teritoriją iš Rytų Vokietijos kraustėsi raudonarmiečiai.

Atvykdavo jie pagal grafiką penkiais jūrų keltais į Klaipėdą iš Mukrano (Riugeno saloje) ir švartuodavosi Smeltės pusiasalyje, kuriame veikė Tarptautinė jūrų perkėla, pritaikyta būtent kariniams tikslams.

Ji buvo pastatyta 1986 m., kaip alternatyva tranzito koridoriui per Lenkiją, kurioje kaip tik tuo metu kilo demokratinis judėjimas, nukreiptas prieš komunistinį režimą.

Pritaikė: kariniams tikslams pastatyti keltai „Vilnius“ ir „Kaunas“ vėliau perdirbti gabenti ratinę techniką ir keleivius. / Redakcijos archyvo nuotr.

Pasakojama, kad sovietų valdžios kantrybė trūko po to, kai „Solidarumo“ organizacijos aktyvistai privirino vagonų su sovietų karine technika ratus prie bėgių.

Tuomet nuspręsta rasti būdą, kaip kitu keliu, ne gabenant per Lenkiją, aprūpinti Rytų Vokietijoje dislokuotą sovietų kariuomenę.

Tad atsirado Tarptautinė jūrų perkėla Klaipėda–Mukranas, kuri buvo pastatyta per kelerius metus, neįtikėtinai sparčiai tiems laikams.

Penkiais nuolat kursuojančiais keltais per metus buvo perplukdoma iki 150 tūkst. geležinkelio vagonų su karine technika ir kita įranga.

Būtent ši perkėla po Sovietų Sąjungos žlugimo ir pasitarnavo Raudonosios armijos išgabenimui iš Rytų Vokietijos, kai pačioje Lietuvoje jos faktiškai nebeliko.

Linas Linkevičius / Vilmanto Raupelio nuotr.

Rinko ginkluotę iš nusikaltėlių

Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Klaipėdos padalinio vadovas Algirdas Grublys prisiminė tą laikotarpį, kai sovietinė karinė technika jau po 1993-iųjų rugpjūčio 31 d. iš Vokietijos jūrų keltais būdavo gabenama per Klaipėdos uostą.

A. Grublys neslėpė, jog buvo atidžiai stebima, kad tranzitu per Lietuvą gabenama karinė įranga ar sprogmenys „nenubyrėtų“ ir nepasiliktų kur nors Lietuvoje.

„Kokių nors bandymų nelegaliai ką nors parduoti nefiksavome. Vagonai būdavo užantspauduoti ir tvarkingai riedėjo per Lietuvą. Krovinių judėjimą prižiūrėjo ir mūsų pasienio bei muitinės tarnybos. Tad jokių galimybių „nubyrėti“ kroviniams nebuvo. Bent jau mūsų uosto teritorijoje“, – tvirtino A. Grublys.

Vis dėlto nemenka dalis ginklų ir sprogmenų, atsitraukiant sovietų kariuomenei, pateko į Lietuvos nusikaltėlių rankas.

„Daugiausiai ginklų ar sprogmenų iš sovietų kariškių pas vietos nusikaltėlius patekdavo iš mažesnių dalinių provincijose – iš Šateikių, Plungės, Telšių. Klaipėdos daliniuose buvo daugiau tvarkos. Po kariuomenės išvedimo VSD porą metų vykdė specialiąsias operacijas, kad surinktų tą ginkluotę iš įvairių asmenų“, – prisiminė A. Grublys.

Jis prisiminė, kad dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę, Klaipėdoje sovietų karinė prokuratūra nagrinėjo vieną kovinio ginklo pardavimo istoriją.

Tuomet buvo sulaikytas sovietinis karininkas, jam iškelta baudžiamoji byla.

Šis epizodas padarė įspūdį visiems, kurie galbūt turėjo planų pasipelnyti, todėl prieš išvykdami į Rusiją, Klaipėdoje kariškiai nedrįso užsiimti kažkuo panašiu.

Atsitraukiant sovietų kariuomenei, buvo aktyvus laikas įvairių valstybių žvalgyboms, tačiau stipriai veikė ir Lietuvos pareigūnai, nors ne paslaptis, kad rusai atsitraukdami bandė užverbuoti ir palikti Lietuvoje savo žmones ateičiai.

Ar po to buvo demaskuota tokių asmenų, dirbančių priešiškai šaliai, specialiosios tarnybos neatskleidžia.

Pajėgumai: iš Vokietijos į Klaipėdą vienu keltu galėjo būti atgabenama per šimtas tankų ir šarvuočių bei apie tūkstantis kareivių. / A. Stubros nuotr.

Ne viską leido gabenti

Buvęs karšto apsaugos ministras Linas Linkevičius, kalbėdamas apie sovietų karinės technikos gabenimą iš Rytų Vokietijos per Lietuvą, nesusipratimų teigia nepamenantis.

Nepamenu, kad būtų buvę kokių konfliktų.

„Buvo vienas epizodas, kai rusai per Lietuvą norėjo gabenti raketų degalus, bet mes neleidome. Vyko ilgos derybos, bet nesutikome. Jie vis tiek tuos degalus išplukdė jūra, bet ne per Klaipėdą. O dėl viso kito nepamenu, kad būtų buvę kokių konfliktų“, – kalbėjo L. Linkevičius.

Dienraščio žiniomis, iš sovietų kariuomenės pusės krovinių apsaugai, gabenamai per Klaipėdos uostą iš Vokietijos, vadovavo pulkininko rangą turintis asmuo.

Galima daryti prielaidą, kad kroviniai buvo ypač svarbūs, tačiau lietuviai neturėjo duomenų, kad iš Vokietijos per Lietuvą būtų gabentas branduolinis ginklas.

Tranzitas: iš jūrų kelto sovietų kariniai kroviniai per „Draugystės“ geležinkelio stotį keliaudavo per Lietuvą į Rusiją. / A. Stubros nuotr.

„Neturėjome tokios informacijos, manau, kad tikrai būtume tokius dalykus kažkaip fiksavę. Išvedant sovietų kariuomenę, buvo priimti tarpvalstybiniai kompleksiniai susitarimai. Jie mums perdavė dvi fregatas, mūsų statybinės įmonės Kaliningrado srityje išvykstantiems iš Lietuvos jų kariškiams statė gyvenamuosius namus“, – teigė L. Linkevičius.

Konfrontacijos su atsitraukiančiais sovietų armijos kariškiais nekilo dar ir dėl to, kad tuometė Lietuvos vyriausybė išsprendė socialines raudonarmiečių problemas.

„Mūsų vyriausybė tuomet priėmė gerą sprendimą, sovietų kariškiams leido privatizuoti jų turimus būstus. Paskui tie, kas norėjo, galėjo juos parduoti, nuomoti ar pasilikti. Jie gaudavo talonų (vadinamųjų vagnorkių – pinigų pakaitalo – A. D.), kaip visi Lietuvos žmonės. Kai mūsų valstybė išsprendė jų socialines problemas, sovietų kariškiai pasijuto saugesni ir nekėlė Lietuvai pretenzijų“, – teigė A. Grublys.

Nei keltų, nei perkėlos

Buvęs Tarptautinės jūrų perkėlos darbuotojas, užėmęs aukštas pareigas, kai iš Vokietijos per Lietuvos teritoriją kraustėsi sovietų kariuomenė, prisiminė, kad keltai į Klaipėdą iš Mukrano uosto (dabar Zasnicas) atplaukdavo pagal grafiką kasdien ir dažniausiai jie būdavo perpildyti.

Keltai „Vilnius“, „Kaunas“, „Klaipėda“ buvo pritaikyti būtent karinės technikos gabenimo tikslams.

Jų triumai buvo pritaikyti gabenti 104 vagonus, taigi ant kiekvienos geležinkelio platformos tilpdavo lygiai tiek tankų ar bet kurios kitos karinės technikos vienetas.

„Kai prasidėjo rusų kariuomenės išsikraustymas iš Vokietijos, laivo sporto salėje buvo įrengti gultai kareiviams, nes kartais vykdavo ir kariuomenė, ir technika. Viename laive atskirais atvejais galėjo būti apie tūkstantis kareivių. Jie gabeno šarvuočius, tankus, karinę įrangą, šaudmenis, net oro uosto grindinio plokštes. Visą tą išsikraustymą finansavo Vokietijos Federatyvinės Respublikos vyriausybė“, – pasakojo klaipėdietis, nepanoręs viešumo net po tiek daug metų.

Buvęs Vandens transporto departamento direktorius Vytautas Paulauskas irgi patvirtino, kad sovietų kariuomenės gabenimas iš Vokietijos per Klaipėdą vyko sklandžiai, kaip ir buvo sutarta.

„Į Vokietiją tuo metu iš Lietuvos jau buvo pradėtos gabenti krovininės mašinos, treileriai ir keleiviai, o iš Vokietijos keltai grįždavo su sovietų kariuomene ir technika. Paskutinieji reisai iš Vokietijos buvo 1994-aisiais, praėjus metams po sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos“, – tikino V. Paulauskas.

Trys Lietuvos ir du tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos keltai, kurie buvo pastatyti kariniams kroviniams gabenti Rytų Vokietijoje dislokuotai SSRS kariuomenei, savo misiją baigė.

Keltai buvo pertvarkyti į vadinamuosius RO-RO keleivinius ir krovininius laivus, vėliau parduoti.

Šiandien bent vienas jų plaukioja su Graikijos vėliava.

Visiškai pasikeitė vaizdas ir Tarptautinėje jūrų perkėloje, kurioje švartuodavosi šie laivai.

Šiandien čia neliko nė vieno anų laikų statinio, baigiamas įkurti naujas terminalas, kur bus sandėliuojamos ir montuojamos vėjo jėgainės.