Blogėjantys ekonominiai ir politiniai santykiai su Rusija gali paveikti lietuvių santykius su rusų tautine bendrija Lietuvoje. Kokie galimi padariniai?

Istoriko, politologo Antano Kulakausko teigimu, Lietuvoje niekada nevyko rimtesnė didžiųjų tautinių bendrijų – rusų, lenkų – integracija, tai dabar gali turėti liūdnų padarinių. Gali atrodyti tik žaidimas, kai politikas užsisega Georgijaus juostelę į atlapą, bet tai yra signalas geopolitinės konfrontacijos akivaizdoje, kad tautinių mažumų atstovai gali būti skatinami tapti nelojalūs šaliai, kurioje gyvena, įsitikinęs politologas.

– Geopolitinė įtampa, ekonominiai šalių karai, stiprėjantis propagandinis fonas tikriausiai neišvengiamai veikia atskirų visuomenės grupių požiūrį vienos į kitą? Ar paprastų gyventojų požiūrį į kitataučius Lietuvoje veikia tokie dalykai kaip prekybos embargas?

– Šie dalykai veiks, jeigu užtruks ilgai, o padarinius tiesiogiai pajus didelė dalis gyventojų. Kol kas, kol apie tai kalba tik žurnalistai, verslininkai ir politikai, paprasti žmonės didesnės politinės įtakos nejaučia.

Kaip į tai bus reaguojama, priklauso ir nuo to, ar atsiras veikėjų, kurie vienaip ar kitaip interpretuos įvykius, ieškos, kas yra kaltas.

– Kaip esant tokiai padėčiai išlaikyti neutralų požiūrį į Lietuvoje gyvenančius rusų tautybės žmones ir rusakalbius, nepamirštant, kad jie neatsako už Rusijos valdžios politiką?

– Išlaikyti palankų požiūrį į mažumas tiesiog reikalauja vakarietiška politinė tradicija. Lietuvos rusai tikrai neatsako už Vladimirą Putiną ir tai, ką jis daro. Ieškoti kaltininkų tarp jų būtų neprotinga ir pavojinga. Vis dėlto ne paslaptis, kad ir tarp Lietuvos rusų yra veikėjų, kuriems patinka V.Putino politika, kurie serga nostalgija imperijos praeičiai. Tai matyti net ir tarp jaunimo. Tokia publika lengvai pasiduotų, jeigu juos kas nors suburtų į tam tikrą kryptingą veiklą prieš Lietuvos valstybę paaštrėjus situacijai. Tad reikia, kad kvalifikuotai dirbtų specialiosios tarnybos.

Baudžiamajame kodekse yra numatytos bausmės už nacionalinės neapykantos kurstymą. Žinoma, ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje veikia Rusijos specialiosios tarnybos, visuomeninės organizacijos. Tad nuo mūsų tarnybų kvalifikacijos ir veiklumo priklauso situacijos suvaldymas.

– Ar tokiu metu verta baimintis stiprėjančio nacionalizmo?

– Šis aštrėjantis konfliktas yra palanki terpė nacionalizmui stiprėti. Be to, apskritai visoje Europoje jis šiek tiek stiprėja, tai parodė ir EP rinkimai.

Dabartinė tarptautinė ekonominė politika veda į situaciją, kuri palanki konfliktams. Tos abipusės sankcijos taip pat reiškia ir ekonominį nacionalizmą. Daugelyje šalių ekonominė politika nesurikiuota, ji orientuojasi tik į verslo viršūnių, stipriųjų interesus. Kiti paliekami gelbėtis, kaip išmano. Didžiosios ekonomikos susitvarko, o mažosioms telieka prašyti labdaros.

Jeigu Lietuvą suprastume tik kaip kultūrinę autonomiją turinčią ES provinciją, joje galėtų dominuoti kad ir skandinavai. Problema, kaip patys jaučiamės. Niekas negali uždrausti jaustis anglu arba švedu, jeigu taip jausis dauguma – ką padarysi. Tačiau jeigu vyktų toks procesas, be konfliktų nepraeitų. Separatizmas egzistuoja ir Katalonijoje, ir Belgijoje. Štai Škotijoje vyks referendumas. Kol separatizmas ir nacionalizmas yra tik marginaliniai reiškiniai, galima lyg ir nekreipti dėmesio. Tačiau viena bakterija bet kada gali virsti liga. Deja, politikai mąsto kadencijomis, strategiškai, iš esmės jie negalvoja. Dėl to gyvename sunkiai nuspėjamame pasaulyje.

– Ką vis dėlto galėtume numatyti? Viena vertus, pačios Rusijos ekonominės sankcijos gali kelti pasipiktinimą rusais, kita vertus, kaip tik ir bijoma, kad blogėjantis požiūris į rusų tautinę bendriją gali tapti pretekstu scenarijui, pagal kurį V.Putinas eitų į Baltijos šalis savųjų "gelbėti". Kaip rasti balansą?

– Rusija nenori tapti Vakarų geopolitinės erdvės provincija. O Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, nors ir ne oficialiu lygiu, visuomet buvo laukiama, kad Rusija suskiltų į daug valstybių. Apie tai žinoma ir pačioje Rusijoje, tad tai negali neskatinti nacionalistinių nuotaikų. Ten nacionalizmas negali nebūti imperinis. Nereikia klausti, kodėl rusai ne vakariečiai – jie tiesiog ne tokie. Reikia klausti, ką daryti, kad dėl to nekiltų pavojaus mums patiems. Kaip sugyventi?

Galime norėti, kad tokios didelės Rusijos neliktų, o Vladimiras Žirinovskis gali pasakyti, kad mūsų, mažųjų, neliks. Jeigu prasidėtų stiprus konfliktas, užtektų ant sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės bombelės – ir trečdalio Lietuvos nėra. Gyvename pavojingame technologijų pasaulyje. Lietuva pernelyg mažas kraštas, kad galėtume bet kuo mosuoti.

Vis dėlto manau, kad nė viena pusė kelyje į konfrontaciją dar nepasiekė taško, kuris jau verstų susimąstyti. Dabar tokia situacija, iš kurios galima grįžti atgal. Nors ir toji situacija iki naujausio konflikto taip pat netenkino nė vienos pusės.

Kitas dalykas, kad Lietuvoje niekada nevyko rimtesnė didžiųjų tautinių bendrijų – rusų, lenkų – integracija. Su jomis 20 metų vyksta taikus politinis konfliktas, kuris tarsi niekam nekelia pavojaus, o atskiroms politinėms jėgoms duoda naudos.

Dešinieji kalba, kad gina Lietuvos interesus, lenkai aiškina, kad gina savųjų interesus. Dviejuose regionuose jie jau yra taip sutelkę rinkėjus, kad ten iš esmės egzistuoja vienpartinė sistema. Tai lyg ir nekelia tiesioginės grėsmės, bet, atsitikus rimtesniam konfliktui ir prisidėjus išorės jėgoms, gali atsirasti liūdnų padarinių. Gali atrodyti tik žaidimas, kai politikas į atlapą įsisega Georgijaus juostelę, bet tai yra signalas geopolitinės konfrontacijos akivaizdoje. Švietimo ir kultūros politika siekiant integruoti tautines mažumas Lietuvoje yra tikrai nepakankama.

– Dalis Rusijos propagandos yra nukreipta į būtent kitose šalyse gyvenančius tautiečius ir rusakalbius. Kaip galėtume Lietuvos rusus apsaugoti nuo šios propagandos, kuo ją atsverti?

– Šiais laikais užkirsti kelią propagandai techninių galimybių yra, bet tai susiję ne su demokratine politika. Tada reikėtų mesti vakarietišką demokratinę liniją, o kuo tuomet būtume geresni ir galėtume patraukti? Reikia patraukti pozityviais dalykais, parodant, kad tiems, kurie apsisprendė gyventi Lietuvoje, sutarti su lietuviais, yra geriau, nei būtų tiems, kurie nuspręstų jungtis prie imperinius tikslus puoselėjančios Rusijos.

Aktyviai pasisakantieji prieš Lietuvą jau turi būti specialiųjų tarnybų klientai, bet tokių yra vienetai. Jie nekelia pavojaus, kol jų nepalaiko didesnė masė.

Reikalinga kultūrinė politika, kuri būtų naudinga abiem pusėms, reikia kompromisų, kalbėjimosi.