„Aš noriu kalbėti (...) apie visa tai, kas nepaisant karų, marų ir krizių, nuolatos mus pildo estetiniais atradimais, prasmingomis istorijomis, sudėtingais klausimais, giliomis įžvalgomis – visais tais gyvybės syvais, be kurių ko gero nebūtumėme visaverčiai žmonės“, – sakė G. Nausėda.

„Kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtumėme lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio. Už šią didžiulę dovaną jums, gerbiamieji laureatai, ir jums visi kuriantys – didžiulis ir nuoširdus ačiū“, – pridūrė jis.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos skirtos kino operatoriui Jonui Vitoldui Tomaševičiui (Janui Vitoldui Tomaševičiui), rašytojui Sauliui Tomui Kondrotui, aktorei Reginai Šaltenytei, dailininkei Eglei Ridikaitei, muzikologei Rūtai Stanevičiūtei, architektui Gintarui Balčyčiui.

Kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtumėme lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio.

Po kelerių metų pertraukos Prezidentūroje vėl įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Ji skirta tautodailininkui Jonui Rudzinskui už ilgametę tautodailės puoselėjimo, sklaidos, tyrinėjimo ir jos kūrėjų ugdymo veiklą, tautodailės prestižo visuomenėje stiprinimą.

Dėl karantino ribojimų įprastinės ceremonijos šiemet atsisakyta – valstybės vadovas ir pirmoji ponia su laureatais bendravo per nuotolį, po jo kalbos premijos buvo teikiamos kiekvienam kūrėjui atskirai, jų, kaip ir prezidento, pasisakymai transliuoti vaizdo įraše per LRT.

Savo kalboje tuščioje Prezidentūros salėje G. Nausėda pabrėžė, kad priverstinio pasaulinio sąstingio metu trūksta ne tik ovacijų premijuotiesiems, bet ir pačių koncertų, spektaklių, renginių ar parodų.

„Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra, ir bus tol, kol mes būsime: apie tai, kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų, parodo blogio ir gėrio kovą, aistrų galią, apie meistrišką jo romaną ir apsakymų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams“, – teigė G. Nausėda.    

Pagerbdamas J. V. Tomaševičių, jis sakė norintis kalbėti apie jo „vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusia Lietuvos kino atpažinimo ženklu“, taip pat apie R. Šaltenytės vaidmenis, „sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą“ bei apie R. Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, knygas, straipsnius bei „pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę“.

G. Nausėda kalbėjo ir apie „poetiškai praktišką G. Balčyčio architektūrą, kaip erdvinės skulptūros reiškinį“, taip pat „daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiuose Eglės Ridikaitės drobėse“, apie J. Rudzinsko „mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius“. 

A. Stonys: meno vertė  – pats menas

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas režisierius Audrius Stonys pabrėžė, kad laureatų reikšmė kultūrai „niekaip neišsitenka lakoniškose premijų formuluotėse“, o bet koks bandymas apibrėžti menininko kūrybos vertę bilietų skaičiumi, parduotais egzemplioriais, ekonomine nauda, apdovanojimų, festivalių skaičiumi, prieštarauja pačiai meno prigimčiai.

„Meno prasmė ir vertė yra menas. Skaičiai kalba tik apie tai, kaip plačiai pasklido kūrinys (...), bet skaičiai negali pasakyti, kiek žmonių meno kūrinys pakeitė, palietė sukrėtė“, – kalbėjo A. Stonys.

„Menas nėra įrankis, priemonė ar įnagis, menininkas yra vartai į kažką neišmatuojamo, neaprėpiamo, neįvardijamo – į sodą, be kurio žemė atrodytų kaip sausa, atšiauri dykra. Ačiū, kad esate tais vartais, ačiū, kad nesugebame aprėpti jūsų formuluotėmis“, – kalbėjo jis.

J. V. Tomaševičiaus padėka – „pirmiesiems žiūrovams“ aktoriams

J. V. Tomaševičius prisiminė į kiną atėjęs atsitiktinai ir laikinai, o išėjęs po Lietuvos kino studijos žlugimo.

Jis pabrėžė betarpiškai bendravęs su aktoriais, kurie „buvo pirmi žiūrovai to filmo ar to epizodo“. Operatorius džiaugėsi, kad pastaruoju metu suskaitmeninus iš Maskvos susigrąžintą kino archyvą, yra galimybė susipažinti su bemaž 30 jo nufilmuotų filmų, tarp jų – „Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Ave vita“, „Skrydis per Atlantą“.

„Kartais susapnuoju, kad aikštelėje filmuoju. Tada man labai džiugus sapnas, labai simpatiškas ir labai man lengva ir gera nuo to. Džiaugiuosi, kad sulaukiau tos dienos, kai gaunu tokį didelį valstybės apdovanojimą už visą savo gyvenimą, už visus padarytus filmus, kuriuos nufilmavau. Ačiū visiems“, – sakė J. V. Tomaševičius.

S. T. Kondratas dėkojo už suteiktą laisvę

Jungtinėse Valstijose gyvenantis S. T. Kondratas vaizdo įraše pirmiausia dėkojo savo močiutei Izabelai Kručkauskienei, ji, pasak rašytojo, būdama „praktiškai beraštė“, išmokė jį skaityti dar būnant ketverių, taip pat Seredžiaus bibliotekai, kuri leido „perskaityti visas ten buvusias knygas“.

Rašytojas taip pat dėkojo kitai anksti mirusiai močiutei Marijai Ambraziejūtei-Kondrotienei, „moterims sunkiais laikais“ studijavusiai Londono, Freiburgo ir Miuncheno universitetuose, tapusiai filosofijos daktare, o grįžus į Lietuvą įsteigusiai pirmąjį Baltijos šalyse moterų žurnalą.

Taip pat rašytojas reiškė padėką savo seneliams, draugams, galiausiai – tėvams už tai, jog namų lentynose atrado gausybė įvairios literatūros ir už suteiktą laisvę. 

„Mano padėka – tėvams, labiausiai – mano mamai Reginai Moteikienei, kuri nevaržė arba net pritarė daugumai mano sumanymų ir projektų“, – sakė jis.

R. Stanevičiūtė: muzikai – ne pasyvūs istorijos stebėtojai

R. Stanevičiūtė sakė ypač dėkinga, kad šį apdovanojimą gauna pasitinkant 30-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines, nes nepriklausomybė „yra dovana, kurios laukimas ir vėlesnis išsipildymas suteikė kryptį ir prasmę mano brolių muzikų ir sesių muzikių profesiniam gyvenimui“.

Anot jos, Lietuvos muzikų bendruomenė niekada nebuvo pasyvi istorijos įvykių dalyvė, o daugiau nei 100 metų modernios lietuvių muzikos kūrėjai savo veiklą grindė nuostata, kad be muzikos pažangos nėra valstybės pažangos ir atvirkščiai.

„Šiandien menininkams – nelengvas laikas, o ir meno pasaulio sugrįžimas į tokį ankstesnį normalų ritmą kol kas skendi nežinioje. Tačiau aš labai tikiu, kad meno pasaulis tokių drastiškų virsmų nebeišgyvens. Šiomis dienomis lietuvių muzikai yra kaip niekada atviri, talentingi ir sėkmingi, ir tai man yra dar vienas paliudijimas, kad ateities lietuvių muzikos vizija, kurią puoselėjo kelios muzikų kartos, neišblėso ir įgavo naują užtaisą“, – kalbėjo laureatė.   

R. Šaltenytė: lenkiu galvą prieš mokytojus

R. Šaltenytė savo kalboje pripažino, kad aktoriaus profesija yra priklausoma nuo daugelio aplinkybių, o norint būti spektaklio bendraautoriumi „tavo gyvenimo tema turi sutapti su režisieriaus statomo spektaklio tema.“

„Tada šis kūrybinis susitikimas gali tapti lemtingu. Ir dėl šito susitikimo verta būti aktoriumi. Aš lenkiu galvą prieš savo mokytojus, prieš visus režisierius, su kuriais aš dirbau ir kurie mane mokė, kaip čia gražiai parašyta, aktorinės meistrystės. Lenkiu galvą prieš savo mylimą Klaipėdos dramos teatrą, prieš aktorius – buvusius ir esamus, su kuriais aš dirbau scenoje“, – sakė ji.

Aktorė tvirtino norinti dedikuoti ir žodžius iš paskutiniojo Eimunto Nekrošiaus režisuoto spektaklio pagal Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“.

„Dabar kiekviena siela yra brangi, nes kiek gi mūsų – tik sauja Dievo aruoduose. Tad būkime vienas kitam, kaip raktas spynai, kaip sargai savo broliui“, – kalbėjo menininkė.

G. Balčytis kvietė „suprasti architektūros kalbą“

G. Balčytis pabrėžė, jog premija yra „ir garbė, ir atsakomybė, nes tampi lyg ir architektūros ambasadoriumi“.

Kūrėjas apgailestavo, kad daugelis architektūroje įžvelgia ne meną, o tik „kvadratinius metrus“, pagrindiniai klausimai samdant architektą būna, ar pavyks lengvai suderinti projektą, gauti leidimus.

„Tai sakau ne iš aukšto, tiesiog dažnai taip visuomenėje suprantamas architekto darbas. Apmaudu, kad ir viešasis diskursas apie architektūrą, užuot reikalavęs meninės ir kultūrinės vertės, akcentuoja mažiausios projektavimo darbų kainos skaičiavimus. Dažnai nepagalvojama, kad geros architektūros vertė yra ženkliai didesnė, nei lėšos pastatui pastatyti“, – akcentavo jis.

Jis pabrėžė, kad architektūra „yra sunkiasvoris menas ir nėra abstrakčiai saviraiškai skirtas užsiėmimas“, o intelektualus užsakovas, pasak jo, yra „kiekvieno architekto svajonė“, todėl kvietė skatinti visuomenę domėtis architektūros tendencijomis ir „suprasti šiuolaikinės architektūros kalbą“.

E. Ridikaitė: įkvėpė meilė artimiesiems ir miestas

E. Ridikaitė tvirtino, kad ją į Nacionalinės premijos laureatų gretas atvedė meilė Vilniui bei „žmonėms, kurių šiluma leido man gyventi, parodė gyvenimo grožį“.

„Kalbu apie senelius ir gimines – jų jau seniai nebėra. Ir tas dėkingumo jausmas iššaukė darbų ciklą „Bobutas skarelas“. Tai – padėka tam laikui, tiems žmonėms. Kitas meilės objektas – miestas, kuris mane priglaudė. O gal kaip tik aš pati įsiprašiau ir tebeprašau, kad jis mane priimtų, atvertų savo paslaptį, parodytų savo veidą“, – kalbėjo dailininkė.

Ji taip pat dėkojo visai šeimai, kurie ja „tikėjo, tiki ir padeda“.

J. Rudzinskas: didžiausia vertybė – laikas

J. Rudzinskas sako, kad premija – proga įdėmiau pažvelgti į nuveiktus darbus bei „tiksliau įžiūrėti, kam laiką ir kūrybines jėgas skirti“. Tautodailininkas kalbėjo, kad  jo kartos žmonėms kertinis gyvenimo įvykis, perkainavęs vertybines nuostatas, buvo Lietuvos atgimimas.

„Jis atvėrė naujus veiklos horizontus, tremties tikrovę, apie kurią buvo šnekama labai tyliai. Taip gimė grafikos, iliustracijos tremtinių prisiminimų knygoms, tapyti paveikslai, skulptūriniai portretai“, – sakė J. Rudzinskas.

„Kai kūrybos credo dera su valstybės, etninės kultūros vektoriais, konflikto nekyla, tik dar aiškiau supranti, kad didžiausia vertybė – laikas, kurio per mažai skirta namiškiams, laikas, kurio per mažai svajonių pilims statyti, laikas, kurį visą gyvenimą mokausi taupyti, kurio nepasiskolinsi, laikas – kurio nežinau, kiek liko“, – kalbėjo menininkas.