Praeities valdovai savo pomirtiniu gyvenimu pasirūpindavo ypač stropiai: Egipto faraonai patys statydavo piramides, kurios tapdavo ne tik jų kapais, bet ir pagrindiniais epochos simboliais. Palaidoto valdovo apsauga savo ruožtu būdavo šalies gyventojų rūpestis – išniekinta jo kapavietė reiškė ir tautos moralinį pralaimėjimą bei ypatingą pažeminimą. Analogiškai elgtasi ir vėlesniais laikais – taip atsirado ir garsiosios kriptos Vilniaus arkikatedroje ir Vavelyje.

Sovietų valdymo laikotarpiu pomirtinis valdovų garbinimas suklestėjo iki makabriškų mastelių: net ir praėjus 86 metams po mirties gyvieji neleidžia susilieti su gamta bolševikų lyderio Vladimiro Lenino palaikams. Mintis atsikratyti praeities šmėklų Rusijoje periodiškai kyla aukščiausiu lygiu, bet baimė, jog lyderį, palaidojusį ilgametį Kremliaus mauzoliejaus eksponatą, "palaidos" ir viešoji opinija, stabdo visus nuo tokio ne tik šiuolaikiško, bet ir paprasčiausiai civilizuoto poelgio.

Būtent tai – civilizuotas šiuolaikiškas požiūris į šalies vadovo mirtį – atrodo, tampa išbandymu ir Lenkijai, sukrėstai prezidento Lecho Kaczynskio bei gausaus būrio šalies politinio elito žūties. Paskelbus, kad žuvęs prezidentas bus palaidotas Vavelyje, greta didžiausių šalies didvyrių, prasidėję protestai dėl tokio sprendimo suskaldė lenkų tautą. Neutralūs stebėtojai tikina: dauguma Vavelyje atgulusių asmenybių – prieštaringos, ginčytis nesą priežasčių. Tačiau šaukštai po pietų: norėjusiems kuo geriau pagerbti žuvusį lyderį lenkams netyčia išėjo "kaip visada".

Likimo ironija – lietuviai kaimyninės šalies, su kuria sieja ne tik ypač ilgas bendros istorijos tarpsnis, bet ir ypatingi emociniai saitai, tragedijos akivaizdoje pasirodė tokie pat sutrikę. Norėjome kaip geriau, o taip, kaip išėjo, turbūt blogiau ir negali būti. Paskubėję lieti emocijas Vilniaus politikai pasiskelbė norį L.Kaczynskio vardu pavadinti vieną sostinės gatvių. Visiškai nepagalvoję, kad lentelė su velionio pavarde lietuviškais rašmenimis būtų anaiptol ne pagarbos jam ženklas, bet atvirkščiai.

Kita vertus, sostinės vadovų problema, kaip ir lenkus suskaldžiusi dilema, tik iliustruoja: nei mes, nei kaimynai nežinome, kaip dera elgtis netekus šalies aukščiausių lyderių. Nežinome, nes per trumpą tarpukario tarpsnį nespėjome suformuoti santykių su tautos išrinktu valstybės vadovu tradicijų. Mylime iki sudievinimo arba nekenčiame iki apkaltų.

Prezidentai ir prezidentės – tokie pat mirtingi žmonės, duokdie jiems sveikatos, tačiau ta diena neišvengiamai ateis ir Lietuvoje. Ar būsime jai pasirengę? Vieša paslaptis, kad neseniai "atitinkami asmenys" iš Lietuvos bendravo su kolegomis Estijoje, jau turinčiais atsisveikinimo su naujausių laikų Jo Ekscelencija patirties, šiais delikačiais klausimais. Tai, ką sužinojo, – didi paslaptis, tačiau ji veikiausiai apima tik protokolo klausimus. Mūsų, piliečių, reakcijos, kitaip nei graudžios ceremonijos, nesurežisuosi. Norėtųsi tikėtis, kad ji bus labiau civilizuota nei kaimynų. Mylimi ar ne, bet visi politiniai vadovai – pirmiausiai žmonės. Jei nepadarė nusikaltimų žmonijai, kiekvienas jų vertas ne jo vardu pavadintos gatvės ar oro uosto, bet ramybės – Vavelyje, Antakalnio kapinėse ar paprasčiausiame šeimos kape.