Per susikaupimo valandą sovietinių represijų aukoms atminti susirinkusieji prisiminė išgyventus tremties metus ir troškimą sugrįžti į tėvynę.

„Trėmė labai dažnai liepdami pasirašyti „na viečnoje pasilenije“, amžiams iš Lietuvos, kad niekada negrįžtum. Toks buvo tikslas. Vienas didelis viršininkas buvo pasakęs, koks tikslas – Lietuva be lietuvių. Jie tą ir vykdė“, – kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis.

„Man dveji metukai suėjo ešelone. Ačiū Dievui, aš neprisimenu to siaubo, to viso trėmimo, to košmaro, ką reikėjo išgyventi tėvams. Ten už Uralo, tose dykynėse, vietiniai žmonės žinojo, kas vežama tais traukiniais, ir jie atnešdavo maisto, iškepę tų savo „pirožki“ su svogūnais, daugiausia su kopūstais. Ir vienoj stotelėj tėvelis pasilenkė paimti tuos pyragėlius, tai vienas iš budelių tai pamatęs pastūmė vagono duris. Tėvelis nespėjo atsistot ir jo galva pateko tarp staktos ir durų“, – pasakojo tremtinė Eugenija Šimonienė, ištremta 1949 m. kovo 25 d.

Vienas didelis viršininkas buvo pasakęs, koks tikslas – Lietuva be lietuvių. Jie tą ir vykdė.

Politinis kalinys ir  buvęs partizanas Juozas Tolvaiša prisiminė, kad jį „15-ai metų nuteisė ir vėliau visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Namus išgriovė, grįžom, nieko neradom – nušluota nuo žemės paviršiaus. Buvau, kur urano rūdą kasa, Jakutijoj. Grįžus dar penki metai be teisių buvo – įsidarbint niekur nepriima, pažiūri į dokumentą – ką tu, banditas“.

Per didžiąją 1949-ųjų deportaciją buvo ištremta nemažai ir Latvijos bei Estijos gyventojų.