Artėjant naujojo Seimo rinkimams dabartiniame ėmė gausėti politinių perbėgėlių. Politologai atkreipia dėmesį, jog tai įrodo, kad partijų sistema Lietuvoje dar nerodo stabilizavimosi ženklų.

Pasitraukė keturi parlamentarai

Šiomis dienomis pranešta, kad apibyrėjo prieš porą metų įkurta Krikščionių partija. Iš jos išstojo Donalda Meiželytė, Ligitas Kernagis ir Aleksandras Sacharukas. Kiek anksčiau iš šios partijos išėjo ir Vytautas Kurpuvesas.

D.Meiželytė tapo sostinės mero Artūro Zuoko vadovaujamos „Sąjungos TAIP“ steigėja. Ji neslepia planų tapti šios partijos kandidate į būsimojo Seimo narius. D.Meiželytė tvirtino „visuomet labiau simpatizavusi liberalioms jėgoms“.

Ekspremjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujamą Krikščionių partiją šių metų sausį paliko ir Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas L.Kernagis. Tačiau jis kol kas netapo jokios kitos partijos nariu ir nežino, su kuria politine organizacija eitų į naujojo Seimo rinkimus. Tačiau L.Kernagis pripažino irgi bendraująs su „Sąjungos TAIP“ lyderiais, todėl neatmetė galimybės, jog ateityje taps jos nariu.

Vasarį iš Krikščionių partijos išstojo A.Sacharukas. Jis šiuo metu jokiai kitai politinei partijai nepriklauso ir pareiškė išvis neketinąs siekti būti perrinktas į kitą Seimą.

Krikščionių partijos frakcijai priklauso dar vienas „Sąjungos TAIP“ steigėjas – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V.Kurpuvesas. Jis sakė ketinąs su šia partija dalyvauti Seimo rinkimuose.

Gali keisti pavadinimą

Bet iš Krikščionių partijos pasitraukę parlamentarai liko dirbti šios partijos frakcijoje Seime.

„Neturime tikslo išeiti iš jos ir taip sugriauti šią frakciją. Mūsų veiksmai nėra griaunamojo pobūdžio“, – dienraščiui aiškino L.Kernagis.

Jeigu visi keturi parlamentarai išeitų iš Krikščionių partijos frakcijos, ji sužlugtų, nes narių skaičius būtų per mažas. Dabar Krikščionių partijos frakcijoje yra 8 nariai. Seimo frakcijoje jų turi būti ne mažiau kaip 7.

L.Kernagis sakė, kad neplanuojama ir bandyti dar dabartiniame Seime suburti neseniai įsteigtos A.Zuoko partijos atskirą frakciją. „Nėra tokių planų, nors Seimo narių galbūt ir pakaktų“, – minėjo politikas.

Bendradarbiaus su G.Vagnoriumi?

Jau prieš pusmetį, kai Vilniaus meras užsiminė apie planus kurti savo politinę partiją, politikos apžvalgininkai pastebėjo tam tikrą A.Zuoko flirtą su G.Vagnoriumi ir jo vadovaujama Krikščionių partija.

Tačiau L.Kernagis sakė negalįs patvirtinti, kad kelių Krikščionių partijos narių pasitraukimas iš partijos, bet pasilikimas toje pačioje Seimo frakcijoje įrodo galimą Krikščionių partijos ir „Sąjunos TAIP“ bendradarbiavimą per ateinančius Seimo rinkimus.

„Tai joks įrodymas. Mes Krikščionių partijos frakcijoje liekame todėl, kad matome galimybes toliau dirbti su kolegomis toje frakcijoje, nes joje tikrai yra žmonių, nusiteikusių konstruktyviai dirbti“, – kalbėjo L.Kernagis.

Vis dėlto jis nepaneigė, kad artėjant kovo 10 d. prasidedančiai eilinei Seimo pavasario sesijai gali būti keliamas klausimas dėl frakcijos pavadinimo keitimo ar koregavimo, nes jau beveik pusė jos narių nebepriklauso Krikščionių partijai.

Taip pat neatmetama, kad po septynių mėnesių vyksiančiuose Seimo rinkimuose „Sąjunga TAIP“ ir Krikščionių partija gali bandyti bendradarbiauti keldamos kandidatus.

Rekordininkas – V.Valkiūnas

Dabartiniame Seime yra daugiau kaip dvi dešimtys politinių perbėgėlių. Pagal šį rodiklį dabartinis parlamentas nėra rekordninkas. Politinių migrantų gausa ypač pasižymėjo 2004–2008 m. kadencijos Seimas. Tuomet frakcijas ir partijas per ketverius metus pakeitė beveik trečdalis visų parlamentarų.

Nuo 2008-ųjų iki šiol 23 parlamentarai pakeitė po dvi ar daugiau frakcijų.

Ankstesnių kadencijų Seime vyko kur kas aktyvesni politinio perbėgimo procesai. 2004–2008 m. kadencijos parlamente po kelias frakcijas pakeitė daugiau kaip keturios dešimtys visų Seimo narių, 2000–2004 m. – beveik trys dešimtys. Tik 1996–2000 m. ir 1992–1996 m. Seime politinė migracija buvo didesnė retenybė.

Politologai spėja, kad artėjant Seimo rinkimams dar ne vienas parlamentaras gali ieškoti „šiltesnės ir perspektyvesnės vietelės“, kuri galėtų užtikrinti geresnį pasirodymą per naujos kadencijos parlamento rinkimus.

Dabartinės kadencijos Seime tikru politiniu migrantu gali būti pavadintas nepartinis Valdemaras Valkiūnas, išrinktas vienmandatėje apygardoje. Per pastaruosius trejus metus jis spėjo pabūti jau septyniose frakcijose – pradėjo nuo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos, vėliau buvo „Ąžuolo“ frakcijos narys, Tautos prisikėlimo partijos, „Vienos Lietuvos“, Krikščionių partijos frakcijos, Mišrios grupės narys ir pagaliau dabar apsistojo Liberalų ir centro sąjungos frakcijoje.

Nepasimoko iš klaidų

Konstitucija leidžia tautos išrinktiesiems nebūti atskaitingiems juos iškėlusioms partijoms, nedraudžia ir politinės migracijos. Tačiau politologai atkreipia dėmesį, kad perbėgimai nėra sveikintinas dalykas, nes nestiprina partijų sistemos, skatina rinkėjų nepasitikėjimą ja, kaskart padeda vis naujoms politinėms jėgoms veržtis į valdžią.

Politologas Alvidas Lukošaitis tvirtino, kad politiniai migrantai apgauna rinkėjus: „Jie jau nebegali patikėti politiku, kuriam nieko nereiškia ištikimybė jį rinkimuose parėmusiai partijai. Taip politikai gali apgauti ir pačius rinkėjus.“

Nors politologas Algis Krupavičius pastebėjo teigiamą tendenciją, kad politinių perbėgėlių dabartiniame Seime gerokai mažiau nei buvo ankstesniuose, vis dėlto, pasak jo, situacija Lietuvos partijų peizaže dar nėra stabilizavusis. „Dėl daugumos partijų stabilumo negalime tvirtai nieko pasakyti, nes dar daugelyje partijų viską lemia vieno lyderio veiksnys“, – tvirtino politologas.

Jis neatmetė, kad iki naujojo Seimo rinkimų „atsiras vienas kitas politikas, kuris bandys kitose frakcijose ar partijose ieškoti sau šiltesnės vietelės“. „Bet mūsų politikai nepasimoko iš buvusių politinių migrantų klaidų. Jau buvo dešimtys atvejų, kai politiniai perėjūnai, ieškodami sau geresnės vietos, iš tikrųjų nieko dora nepeša ir galų gale nebūna išrinkti į kitą Seimą“, – kalbėjo A.Krupavičius.