Aukščiausiose švietimo sistemos institucijose kėdes trinantys valdininkai prirašo gigabaitus dokumentų, kuriuos imituodami įtemptą darbą studijuoja ir su pastabomis savo pavaldiniams persiunčia žemesnio rango biurokratai. Šie savo ruožtu daro tą patį ir siunčia dar žemiau sėdintiems vykdytojams. Pastarieji, algą gaunantys tik už vadovų nurodymų vykdymą, sėda prie buldozerio vairo, užsimerkia ir stumia beprasmes reformas traiškydami senas tradicijas, mokinius ir jų tėvus.

Mokinių tėvai, daugiau ar mažiau gyvenę sovietmečiu, valstybę laiko labdaros organizacija, kuri privalo aprūpinti vaikus mokytojais, mokymosi medžiaga, nemokamais būreliais ir paties aukščiausio lygio paslaugas teikiančia mokykla – žinoma, per du žingsnius nuo namų.

Būtent toks hiperbolizuotas vaizdas iškyla stebint, klausantis ir gilinantis į padėtį, kurioje atsidūrė amžiaus projektą, skambiu pavadinimu Mokyklų tinklo pertvarka, vykdantys valdininkai ir su ja nesusitaikantys mokinių tėvai.

Tėvai, jau vien todėl, kad moka mokesčius ir išlaiko valstybę su visais jos valdininkais, pretenduoja į pirmumo teisę užsakyti muziką, t.y. nurodyti švietimo reformos gaires. Valdininkai gi mano galį rasti balansą tarp tėvų ir valstybės interesų. Ir nors šis balansas, anot valdininkų, sunkiai įmanomas, jo siekiama per kraują.

Kuri pusė teisi šioje aistringoje kovoje? Abi? Ar vis dėlto teisybė – vaikų, kurie nori mokytis pagal savo galimybes ir tikslus, pusėje? Vaikams svarbiausia – kad kuprinė būtų pakeliama, kad kasdien jos nereikėtų tempti į kitą miesto galą, kad dėl šios kelionės nereikėtų keltis dar anksčiau. Lygiai taip pat vaikystėje svarbu draugai – bendraamžiai, mokytojai, laisvalaikio būrelių vadovai, su kuriais sieja bendri interesai ir tradicijos. Aplinka nusivylęs vaikas dar sunkiau įveikia įvairias brendimo pakopas, bet labai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, depresijai.

Gal apie tai pirmiausia, o ne apie lėšas ir norą prisiderinti prie Europos, turėjo būti galvojama rengiant mokyklų tinklo pertvarką?

Tiesa, esama tyrimo apie šios reformos socialinį poveikį, kurio rezultatai stebėtinai prieštarauja tam, ką šiandien sako tėvai. Pagal tyrimą, tinklo reforma yra būtent tai, ko reikia mokyklai ir mokiniams. O kas, jei tėvai iš tikrųjų apie mokyklų pertvarką žino ne viską, remiasi tik emocijomis bei išankstine nuostata, kad bet kokia reforma yra blogis, nes griauna tai, prie ko jau esame įpratę?

Panašu, kad didžioji mokyklų tinklo pertvarkos problema ir yra informacijos stoka. Jei apie šią reformą švietimo sistemos valdininkai būtų diskutavę ne vien tarp savęs, bet ir su tėvais, pastariesiems ji nebeatrodytų tokia grėsminga. Reforma "iš apačios" būna daug mažiau skausminga. O tai – esminis jos sėkmės garantas.