Anot istorijos mokslų daktarės Eglės Bendikaitės, tenka patirti, kaip dviprasmiškai žmonės kalba apie žydus: „Jie gali pasakoti, kad gyvenimas su žydų bendruomene buvo, jei ne idealus, tai bent jau geras, bet taip pat sakyti neturintys supratimo, kodėl ta bendruomenė buvo išnaikinta.“

Laiškai pavirto knyga

Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje, kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių, įvairiatautis ir įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelę dalį štetlų gyventojų, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.

92-ejų Veronika Grybauskienė, viena iš kelių likusių senųjų šeduvių, dalijasi prisiminimais apie tarpukarį ir tai, kaip ji tarnavo žydų šeimose: „Tarnavau – dirbau aukle. Man tada buvo 10 metų, o prižiūrėjau penkerių metų mergaitę. Tie žydai buvo labai turtingi, pirkliai – supirkdavo javus, grūdus, gyvulius. Jie samdydavo tarnaitę ir auklę.“

„1938-ieji, sausio 18 d. Šiuo metu Šeduvoje gana dažnai vyksta filmų vakarai. Vėliau rodys net labai gerų filmų. Lenkų filmas „Mazurka“ su Pola Negri buvo labai geras. Kitą savaitę turėtume gauti „Yiddle with His Fiddle“ filmą. Visai neseniai mačiau šį filmą Kaune, tačiau jis nepaliko labai didelio įspūdžio. Kaip bebūtų, vis tiek noriu jį pamatyti dar kartą čia, tikiuosi tą vakarą nebūsiu užsiėmęs. Labai malonu filmuose išgirsti žydų folkloro melodijas“, – taip savo laiške draugei Hindai Zarkey rašė Šeduvos vaistininkas Nochumas Bermanas.

Hinda gimė Panevėžyje, užaugo dabar Baltarusijoje esančiame mieste Vidzėje. Hindos tėvai ją išleido mokytis į vidurinę mokyklą Šeduvoje pas tetą Godą Kaganaitę Bordonienę, kuriai priklausė vaistinė, čia ir dirbo Nochumas. 1937 m. Hinda, kartu su teta, emigravo į Klyvlendą, JAV.

1937–1940 m. N. Bermano rašyti laiškai padeda įsivaizduoti, kaip Šeduvoje gyveno žydai, ką veikė laisvalaikiu, ką galvojo ir ką jautė. Kai kurios pirmųjų laiškų mintys nejučia pranašauja tragiška žydų likimą, ir net tik Šeduvoje. N. Bermano laiškai buvo išversti iš jidiš į anglų kalbą Hindos dukros Marlenos iniciatyva ir išspausdinti knygoje „My Dear Hindalla, Remember Me: Letters from a Lost World“ („Miela Hindala, prisimink mane: laiškai iš dingusio pasaulio“).

Duris atvers muziejus

„Amerika yra vienintelė šalis, kur už mokyklos ribų gali būti pasiekti nepaprasti dalykai. Ten kiekvienas veiklus žmogus gali pasiekti neįtikėtinų aukštumų. Štai dėl ko tavo ateitis yra daug šviesesnė nei tavo draugų Lenkijoje ar net Lietuvoje.

Taip, susiradau naują draugą – Basios Ulfky brolį. Jie, kartu su savo motina, atsikraustė gyventi į Šeduvą. Jie nuomojasi būstą iš Kriegersų, ten kur vykdavo sionistų susitikimai, turėtum prisiminti. Tai vienintelė šeima pas kurią lankausi laisvomis nuo darbo dienomis, su jais jaučiuosi gerai. Basios brolis, jo vardas Hershelis, vyresnis už mane ir jau auginą barzdą, tarsi norėdamas mane paerzinti. Bet jis toks puikus žmogus, be to labai protingas. Ilgai ieškojau tokio draugo. Gali būti, kad tu jį matei – jis kelis kartus lankėsi Šeduvoje.

Hershelis turi nemažą asmeninę biblioteką su įvairių kalbų knygomis. Dabar aš tiesiog ryte ryju jo knygas. Jų namuose aš taip pat turiu galimybę bei kantrybės žaisti šachmatais ar ramsą ar bridžą (nesenai jį išmokau). Tai tikrai ne taip nuobodu, kaip galvojau anksčiau“, – laiške rašo N. Bermanas.

N. Bermano laiškai, nuotraukos, įmažinusios šeduviečių žydų gyvenimą, daiktai, prisiminimai dabar – be galo vertingi Šeduvos memorialiniam fondui. Viena iš jo projekto, pavadinimu „Dingęs štetlas“, dalių – muziejus Šeduvos žydų istorijai. 2018-aisias duris atversiančiame muziejuje per Šeduvos žydų istoriją  bus pasakojama ir apie visus kitus Lietuvos žydų miestelius – štetlus.

Istorikė Milda Jakulytė Vasil renka medžiagą būsimam muziejui: „Iš principo, visi štetlai vienodi – tai žydiškas miestelis, kuriame gyvena tiek lietuviai, tiek žydai, tiek kitokių tautybių žmonės. Centrinė miesto dalis yra labiau apgyvendinta žydais. Žinoma, yra ir katalikiška dalis su bažnyčia – ji taip pat centre. Kažkuriame šone – sinagoga, turgaus aikštė. Aplink centrą, periferijoje, yra daugiau lietuvių namų su daržais, laukais ir pan. Žydai negali verstis žemdirbyste, todėl labiau glaudžiasi centre.“

Tokių kapinių nėra niekur kitur

Vietos kraštotyrininkas ir istorinių vertybių kolekcionierius Vidas Vingelis, nors kilęs ne iš Šeduvos, gerai išmano jos istoriją. Pasak jo, Žvejų gatvėje esančiose kapinėse Šeduvos žydai buvo laidojami iki Antrojo pasaulinio karo.

V. Ličytės (LRT) nuotr.

Nors, kaip pasakoja V. Vingelis, daug paminklinių akmenų buvo išnešioti vietinių ir aplinkinių, per restauracijos darbus pavyko rasti apie 1300 paminklų ir jų dalių. Neatstatomi paminklai ir jų atplaišos sudėti į Dovydo žvaigždės skulptūrinę kompoziciją. Tai buvo pirmasis labai ryškiai miestelio žydų atmintį ir pėdsakus pakeitęs Šeduvos memorialinio fondo darbas.

Fondo steigėjas, poetas ir eseistas Sergejus Kanovičius savo neilgų apsilankymų Lietuvoje laiką skiria fondo planams. „Šeduvą radome švarią, prižiūrėtą ir – kiek sustingusią laike. Nelabai pasikeitusią ir atpažįstamą žmonėms, atvykstantiems iš įvairių pasaulio kraštų. Tik šiek tiek perdažyti namai, kai kurie –truputėlį pakrypę“, – teigia jis.

Anot S. Kanovičiaus, kapinės yra centrinis projekto komponentas: „Galima sakyti, kad mes pakeitėme ne miestelio veidą, bet jo istorinę vietą tokių miestelių kontekste Lietuvoje. Iš tikrųjų, taip sutvarkytų ir restauruotų žydų kapinių nėra ne tik Lietuvoje, jų nėra ir Europoje.“

„Pas mus nepakeliamai šalta, saulėta, vyrauja žvarbios šalnos. Kiekvieną rytą mūsų grupelė kartu einame čiuožinėti. Tai nuostabi pramoga! Ryškiai mėlynas dangus, tušti laukai ir šiluma sklindanti iš vidaus – visa tai taip nuostabu, kad nė nesinori grįžti miestan. Mane tai taip atpalaiduoja, kad aš net kelioms valandoms viską pamirštu ir neatsakingai lekiu su pačiūžomis užšalusiomis lankomis.

Nusprendžiau nebegalvoti apie rytojų. O dėl ko?... Jie sakė, jog kitą savaitę mieste bus atidaryta čiuožykla, tad bus kur leisti vakarus... O tu, ar išvis čiuožinėji? Prisimenu, jog Šeduvoje buvai pradėjusi“, – Hindai laiške rašo N. Bermanas.

Organizuotos akcijos kariuomenei paremti

Šeduvos memorialinio fondo istorikų pastangomis  pastaraisiais metais pradėjo ryškėti miestelio praeities paveikslas. Žydų istorija Šeduvoje, kaip manoma, prasidėjo XV amžiuje. Nuo XVII amžiaus, Šeduvai gavus Magdenburgo teises ir savivaldą, miestas sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius stabiliai augo.

Žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje Šeduvoje buvo įkurta ješiva – dvasinė judaizmo seminarija, nors ir nedidelė. M. Jakyulytė Vasil tvirtina, kad, pagal surašymo duomenis, XIX amžiaus pabaigoje gyveno 2 386 žydai, tai buvo 63 proc. visų miesto gyventojų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą carinės Rusijos valdžia įsakė žydams evakuotis dėl artėjančios fronto linijos. Dalis Šeduvos žydų tada išsiblaškė po didesnius miestus. Dalis pasiliko miestuose, į kuriuos išvyko per evakuaciją, dalis pasiliko Šeduvoje.

Ir po Pirmojo pasaulinio karo žydai buvo pagrindiniai Šeduvos ekonominio ir kultūrinio gyvenimo kūrėjai. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, miestelio žydai išėjo į savanorius, miestelio batsiuviai aprūpindavo ir lietuvius, ir šeduviečius karius batais.

Anot istorijos mokslų daktarės Eglės Bendikaitės, rabinas negalėjo eiti į kovos lauką ir imti ginklo dėl savo fizinių galimybių arba įsitikinimų, tačiau jautė pareigą prisidėti prie bendros iniciatyvos: „Rabinai, arba bendruomenės lyderiai, taip pat ir krautuvininkai inicijuodavo tas paramos akcijas, kad galėtų prisidėti prie besikuriančios kariuomenės.“

Pagal istorinius šaltinius, tarp 10 000 į kvietimą 1918 m. atsiliepusių savanorių buvo 50 žydų. Vėliau, nuo 1919 iki 1923 m., skirtingose kariuomenės dalyse tarnavo apie 3000 žydų karių.

„Buvo laikas, kai aš tikėjau ir pasitikėjau visais. Vėliau buvau nuviltas ir visiškai nustojau pasitikėti žmonėmis – tai dar blogiau. Šiandien mokausi atskirti du žmonių tipus. Vieniems negali būti per daug geras ir ištikimas; jie tai supras kaip tavo silpnumą ir dėl to tavimi pasinaudos.

Norint išsikovoti tokių žmonių pagarbą, kilnumas – blogiausias kelias. Iš tiesų jie patys yra silpni ir dėlto gerbia stipresnį bei drąsesnį už save. Taigi, su tokiais žmonėmis, Hindala, aš ryžtingas ir drąsus! Matyt šiandieninis pasaulis yra baudžiamas, todėl jame tiek daug blogų žmonių. Galbūt žmonių elgesys keičiasi priklausomai nuo situacijos“, – rašo N. Bermanas.

V. Ličytės (LRT) nuotr.

Pasakojimai apie žydus – dviprasmiški

Kaip teigia 86-erių šeduvietė Emilija Brajinskienė, žydai su lietuviais bendraudavo tik tiek, kiek leido komercija – prireikus kažką parduoti, nupirkti: „Jie gyveno savo gyvenimą, lietuviai – savo. Ne piktuoju, bet nebuvo ten ir didelės meilės. Jei pas mus būdavo šventės, jie atnešdavo dovaną, o per Velykas – macų.“

Tačiau, anot E. Brajinskienės, žmonės macus valgyti bijodavo. „Sakyta, kad jie turi paimti vieno kataliko kraujo ir įdėti jo į macus. Aš ir dabar to bijau. Visi prieš Velykas vaikams sakydavo, kad jokiu būdu neitų į parduotuvę pas žydą, kas žino, kaip ten buvo“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak E. Bendikaitės, jai ne kartą teko patirti, kad, kalbantis su žmonėmis, jie vienu metu apie žydus gali kalbėti ir neigiamai, ir teigiamai: „Asmuo viską suvokia kaip vientisą vaizdą, bet yra tarpų, kurie visiškai užblokuoti. Kartais mes nežinome, kas sąmoningai ar nesąmoningai nutylima, ką žmogus iš savo pasąmonės išstūmęs.“

Susidaro vaizdas, teigia istorikė, kad žmogus pasakoja vieną istoriją, o matomi du prieštaringi srautai. „Jie gali pasakoti, kad gyvenimas su žydų bendruomene buvo jei ne idealus, tai bent jau geras, bet taip pat sakyti neturintys supratimo, kodėl ta bendruomenė buvo išnaikinta“, – aiškina E. Bendikaitė.

Prasidėjus sovietų valdžiai ir nacionalizavus parduotuvėles, grupė žydų pasitraukė į didesnius miestus. 1941 m. vasaros pradžioje atėjo nacių valdžia. Liepos mėnesį į Šeduvą atvažiavę du vokiečių karininkai įsakė baltaraiščiams uždaryti žydus specialioje stovykloje. Tą pačią dieną visi žydai buvo suvaryti į gretimo Pavartyčių kaimo aerodromo barakus. Čia jie prabuvo kiek daugiau nei mėnesį.

Rašė apie tikėjimą žmogumi

„Pastaruoju metu pastebime įvairius dalykus, apie kuriuos vis girdėdavome iš kitur. Prieš kiek laiko mes buvome įspėti ir viso to tikėjomės, bet vis tiek tai sukelia didžiulius neramumus ir tam tikras abejonės dėl rytojaus. Nežinau, kodėl labiau nei kiti, viską taip imu į širdį. Nė negaliu žiūrėti tiesiai į akis savo seniems „geriems draugams“. Kartais pats vienas nuogąstauju – keistos mintys lenda galvon: ar gali taip būti, jog mums net neverta tikėtis geresnių laikų? O tikėjimas žmogumi? O kaip visa visuomenė? Ar tai buvo tik tuščios vizijos? Ar žmogus geras tik tada, kai yra izoliuotas?

Taip, tūkstančiai ne žydų jaunimo ir yra taiklus atsakymas į šiuos klausimus: jie tapo laukiniai, pikti, ciniškai besijuokiantys iš to, kas dar visai neseniai buvo jų nuostabiausias gyvenimo tarpsnis. Mums žydams teliko tik tikėtis, kad žmonėse gėris dar sugrįš ir kad ateis ta diena, kai bus sunaikintas žmonijoje slypintis blogis.

Brangi, Hindala, tai ne mano kaltė, kad kalbu su tokiu kartėliu. Mane ištisai kankina tos kvailos mintys, ir nėra su kuo apie tai pakalbėti. Tu esi mano geriausia draugė, visad mane išklausai ir supranti. Tai man kuriam laikui suteikia stiprybės pakilti ir sustiprina mano tikėjimą geresnės žmonijos vardan“, – laiške rašo N. Bermanas.

Stengėsi gelbėti žydus

Kunigas Mykolas Karosas, nepaisydamas naujos valdžios įstatymų, per pamaldas viešai perspėjo parapijiečius neprisidėti prie žydų persekiojimo ir naikinimo. Pradėjus aiškėti, kad getas Pavartyčiuose greitai bus sunaikintas, jis nusprendė apkrikštyti kelias žydų šeimas ir tokiu būdu išgelbėti jas nuo mirties.

Pragyvenę porą mėnesių po masinio šeduviečių žydų sunaikinimo, mirčiai buvo išvežtos ir apkrikštytos Nolių, Kuperių, ir Paturskių šeimos. Sulamitą Nolienę priglaudusių Liudovikos ir Stanislovo Paluckų anūkas Rimas rodo vietą, kur stovėjo jo senelių namas Šniukonių kaimo pakraštyje. Šiuose namuose gimė ir Sulamitos sūnus Pinchasas Nolis, jis tada buvo pakrikštytas Petriuku. O Liudovika apsimetinėjo, kad tai jos sūnus.

Rimas Paluckas sako, kad jo močiutė Liudovika labai dažnai pasakodavo istoriją, kaip jos šeima išgelbėjo žydus. Tačiau tik paaugus Rimas suvokė, ką iš tikrųjų reiškia ši istorija. Jo močiutė pati viena, dėl laimingų sutapimų, iš Šiaulių geto išgelbėjo Šeduvos batsiuvį Geršoną Kirpičniką. Liudovika ir Sulamita susirašinėjo laiškais iki pat gyvenimo pabaigos.

L. Paluckienė po mirties 2000 m. buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Taip pat žinoma, tik ne taip detaliai, kad Šeduvoje gyvenusi Stasė Padgurskienė slėpė iš Kauno geto pabėgusią Lėją Šeštokienę. Ignaco Vaškio šeima slėpė iš geto pabėgusią Goldytę su motina. Jos abi  sulaukė karo pabaigos ir  vėliau išvyko gyventi į Izraelį.

V. Ličytės (LRT) nuotr.

„Šeduvoje viskas kaip ir lig šiolei. Naujienos apie karą, kurios iš pradžių buvo mus visus paveikusios, dabar lyg ir atslūgo. Prie visko priprantama! Pirmomis karo dienomis laikraščiuose negalėjai pamatyti jokių kitų naujienų, tik apie karą. Aš jau pavargau girdėti tuos pačius pranešimus apie karą, kurie netgi yra melagingi. Tai tiek. Laikykis, rašyk kuo dažniau ir apie viską ką veiki. Šilti linkėjimai visai tavo šeimai“, – tokie buvo paskutiniai sakiniai paskutiniame N. Bermano laiške Hindai.

Nors N. Bermano likimas nėra žinomas, labai didelė tikimybė, kad jis pasibaigė Liaudiškių miške, kartu su kitais 664 žydais.