– Jau kurį laiką netyla kalbos apie R. Pratasevičiaus interviu Baltarusijos ONT televizijai. Kokią nuomonę susidarėte jūs, klausydamas ir žiūrėdamas šį pokalbį? Ar galėjo jis būti išgautas per prievartą?

– Neabejotina, kad prieš tai buvo naudota didelė prievarta. Veikiausiai R. Pratasevičius buvo kankinamas. Yra daug liudininkų, pirmiausia tai – jo tėvai, kurie žiūri į sūnaus veidą, išvaizdą, o paskui tardytojai, kurie nedirba A. Lukašenkai, ir mato R. Pratasevičių. Tiek, kiek dėmesingai esu jį apžiūrėjęs, galiu tik pritarti tiems ekspertams, kurie nusako, kaip R. Pratasevičius buvo kankinamas, ir kokiomis aplinkybėmis. Bet kokiu atveju jis buvo labai stipriai palaužtas fiziškai ir psichologiškai.

Montažas yra pakankamai profesionalus, jis nėra slepiamas. Tai reiškia, kad ta medžiaga buvo dešimt kartų karpyta, perdėliota.

Matyt, R. Pratasevičiui buvo taikomas visas spaudimo kompleksas. Prie jo beveik neprileidžiamas nepriklausomas advokatas. Jie trumpai pasimatė tik porą kartų. Per kankinimo apklausų filmavimus advokatas ne tik nedalyvauja – R. Pratasevičiui nėra išaiškintos ir jo teisės. Žiūrovai, kurie matė šitą, pavadinkime, surežisuotą R. Pratasevičiaus prisipažinimo spektaklį, pirmiausiai turėtų atkreipti dėmesį, kad tai – sumontuotas filmas. Montažas yra pakankamai profesionalus, jis nėra slepiamas. Tai reiškia, kad ta medžiaga buvo dešimt kartų karpyta, perdėliota. Kamera, filmavusi kambarį, kuriame vyko pokalbis, žmonėms gali sudaryti įspūdį, kad jame daugiau nieko nėra, tačiau nesiūlyčiau taip galvoti, turint omenyje montažą, kai kiekvienas gestas – ašara, rankos pakėlimas, pasijuokimas – bet koks mikro epizodas galėjo būti perfilmuojamas po dešimt kartų.

– Kurie teiginiai, nuskambėję iš R. Pratasevičiaus lūpų, jums pasirodė sunkiai įtikimi?

– Nė vienas jų nėra įtikinamas. Visa kalba yra surežisuota ir absurdiška. Jis pats to niekada nebūtų kalbėjęs. Apie tai liudija jo bendradarbiai iš „Nexta“, tėvų bendradarbiai, draugai ir jo biografija. Todėl čia negali būti nė kalbos apie tai, kad jis pats galėjo sugalvoti tokias nesąmones. Visų pirma, jam tikrai nereikėjo kalbėti – jam buvo pasiūlyta suvaidinti vieną sceną, kurią pavadinčiau „skaldyk ir valdyk“.

Šiuo atveju, buvo bandoma R. Pratasevičiaus lūpomis priešinti tinklaraštininkę Olgą Karač, Sviatlaną Cichanouskają ir Pavelą Latuško – tris ryškiausius šiųmetinius Baltarusijos opozicijos lyderius, parodant didžiulę nesantaiką ir neapykantą tarp jų. Turint omenyje, kad Baltarusijos opozicija ir taip yra susiskaldžiusi ir jai sunku surasti vienybės šaltinius, buvo žūtbūt bandoma suskaldymą padidinti šmeižiant visus opozicijos aktyvistus. O paskui iškeliant paties A. Lukašenkos vaidmenį – taip vadinamą „kietą riešutėlį“ arba, cituoju: „geležiniais kiaušiniais“.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Prisipažinimas apie masinių nesankcionuotų akcijų organizavimą, kritika opozicijai ir geri atsiliepimai apie A. Lukašenką. Kam naudingas toks R. Pratasevičiaus persivertimas?

Šitas spektaklis yra skirtas, visų pirma, Baltarusijos opozicijai, o dar labiau – tiems Baltarusijos gyventojams, kurie linkę tikėti A. Lukašenkos jėga.

– KGB įsivaizduoja, kad šitas surežisuotas interviu yra naudingas, bet teisiniu požiūriu šio interviu vertė – nulinė, nes visi liudijimai išgauti prievartos ir kankinimo būdu neturi jokios įrodomosios reikšmės. Šitas spektaklis yra skirtas, visų pirma, Baltarusijos opozicijai, o dar labiau – tiems Baltarusijos gyventojams, kurie linkę tikėti A. Lukašenkos jėga. Tam, kad jie pamatytų prezidentą dar stipresnį. Šis interviu sukurtas pagal vadinamąjį „Stokholmo sindromo“ modelį, kai prievartautojas vaizduojamas kaip garbingas, kietas, stiprus ir orus, o tie, kurie yra prievartaujami ir persekiojami, –  kaip niekšai, manipuliatoriai ir purvini herojai. Todėl siekiama, kad šio interviu žiūrovas pamanytų: „Ko man susidėti su šiais sukčiais? Geriau būti su kietu ir sąžiningu diktatoriumi“. Tokį vaizdavimo scenarijų A. Lukašenka daro nebe pirmą kartą – tai jau dešimta ar dvidešimta serija pagaunant kokius nors opozicionierius, verčiant juos prisipažinti. Arba, kai, pavyzdžiui, KGB pristato neva „slapta“ pasiklausytus perversmininkų, suokalbininkų pokalbius – jie visi panašiai kalba – kokie jie niekšai, purvini ir parsidavę, kad Vakarai juos nupirko, ima iš visur pinigus, grobia ir vagia. O prieš juos yra vienišas herojus – A. Lukašenka, kurį reikia mylėti, gerbti, kuris apgina visą tėvynę. Žinoma, kad žiūrovas, kuris mato tokius filmus ne pirmą kartą, supranta, kad šis interviu yra absurdiškas nuo pirmos iki paskutinės minutės – jame nėra nė žodžio tiesos, nei to, kas galėtų būti objektyvu. Tai – gryniausia propagandinė manipuliacija.

– Dar viena detalė – R. Pratasevičiaus prisipažinimas, kad jis 2014 metais prisidėjo prie Ukrainos nacionalistų savanorių bataliono „Azov“, kovojusio su prorusiškais separatistais šalies rytuose. Ką apie tai žinote? Ar tai galėtų būti tiesa?

– Visų pirma, aš naudojuosi tik atvirais šaltiniais, kurie yra skelbiami, ir negaliu liudyti nieko daugiau išskyrus tai, ką galima rasti atviruose šaltiniuose. Yra paskelbti keli atviri šaltiniai. Pirmasis – „Azov“ bataliono vadų liudijimai, kad R. Pratasevičius 2014 metais buvo atvykęs kaip žurnalistas. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad jis užsiėmė kokia nors kita veikla. Berods, 2015 metais Baltarusijos KGB jau buvo apklaususi R. Pratasevičių dėl dalyvavimo „Azov“ batalione ir yra dokumentuota, kad jis buvo tik reporteris karo zonoje.

Aišku, kad ir žurnalistams karo zonoje gali būti keliami kaltinimai, jei jie tuo metu naudojosi ginklais. Kiekvieno R. Pratasevičiaus epizodo tikrai nežinau. Jokių šaltinių fotografuotų ar filmuotų apie tai nėra, bet yra akivaizdu viena – A. Lukašenkai žūtbūt norisi parodyti, kad R. Pratasevičius yra teroristas, nes tik dėl teroristo, A. Lukašenkos manymu, buvo galima nutupdyti „Ryanair“ lėktuvą. Nuo pirmos dienos buvo teigiama, kad lėktuvas buvo nutupdytas dėl teroristinių veiksmų. Šie teroristiniai veiksmai turi būti priskirti R. Pratasevičiui ir todėl KGB reikia žūtbūt išgalvoti bylą apie tai, kad jis yra teroristas.

Reikia žūtbūtinio įrodymo, kad jis yra teroristas. Ir tą įrodymą jie, žinoma, gaus – kankins R. Pratasevičių tol, kol jis prisipažins, kad šaudė, ir yra teroristas. Veikiausiai tuo metu atvyks ir Luhansko – apsišaukėlių respublikos tardytojai, kurie norėtų R. Pratasevičių išsivežti, kur jo neabejotinai lauktų mirties bausmė – jis būtų sušaudytas. Baltarusijoje jis taip pat gali sulaukti mirties bausmės už teroristinius veiksmus, kuriuos jam bandoma priskirti. Šio aktyvisto ir vieno iš „Nexta“ įkūrėjų ateitis yra labai grėsminga.

– Per interviu buvo parodytos ir nuotraukos, kuriose R. Pratasevičius stovi su ginklu. Ar jos šiuo atveju buvo pasitelktos dėl dar didesnio įbauginimo ir siekio, kad jis prisipažintų, ko prašomas?

– Nemanau, kad tai – dėl prisipažinimo ar neprisipažinimo. Ten niekam seniai nerūpi paties R. Pratasevičiaus nuomonė. Jis yra palaužtas ir prisipažins bet ką, – papasakos bet kokią istoriją. Nuotraukos skirtos ne tam, kad jį šantažuotų, o kad būtų įrodyta visuomenei, jog R. Pratasevičius – teroristas. Tai, kad jis – teroristas, norima pabandyti įrodyti ir Rusijai, o jei pasiseks, – dar ir Vakarų visuomenei, kadangi „Azov“ karinio bataliono vadai neigia, kad R. Pratasevičius dalyvavo kariniuose veiksmuose. Beje, jei jie ir teigtų, kad jis dalyvavo kariniuose veiksmuose, vis tiek batalionas nepripažintų, kad jų veiksmai yra teroristiniai, nes „Azov“ batalionas gina Ukrainos suverenumą ir kovoja fronte.

Nuotraukos istorija – sudėtinga. Jei ir būtų galima pasitikėti kažkokia informacija, tai tik ne retušuota Baltarusijos KGB informacija. Jie paima nuotrauką, su kuria manipuliuoja elektroniniu būdu, ir, žinoma, po to spausdina mums R. Pratasevičiaus veidą. Sunku spręsti – buvo ar nebuvo jis apsirengęs tą uniformą. Jokių įrodymų dėl šios nuotraukos autentiškumo nėra. Ukrainos pusė sako, kad ten R. Pratasevičiaus nebuvo, kad nuotraukoje – visai kitas asmuo. Tuo tarpu Baltarusijos KGB teigia, kad čia yra R. Pratasevičius, nes jie tai sužinojo elektroniniu būdu demaskuodami šią nuotrauką, o tai jau savaime kelia abejones. Dar kartą pasikartosiu – nė vienu žodžiu ir nė vienu įrodymu, kuriuos teigia A. Lukašenkos KGB, pasitikėti negalima, nes tai yra kankinimų ir manipuliacijų būdu sukurta byla.

– Kaip manote, kokie metodai galėjo būti naudojami ruošiant jį šiam interviu, kad būtų gauti „tinkami“ atsakymai?

Ten nėra nė vieno natūralaus kadro. Ašarų nebuvo – čia irgi vaidinimas.

– Na, man sunku pasakyti, juk aš remiuosi tik kitais liudininkais. Tačiau matosi, kad jo veidas lyginant su ankstesnėmis fotografijomis, yra patinęs ir deformuotas. Daugybė uždažytų mėlynių, ant kaklo – milžiniškos raudonos dėmės tarsi jis būtų smaugtas. Vienuose iš kadrų – labai stiprios žymės tarsi R. Pratasevičius būtų buvęs pakabintas už riešų, ar ant riešų uždėti elektros laidai, ar kažkokie kiti dalykai. Bet tai mes matome tik tada, kai Baltarusijos KGB arba specialiai palieka tam tikras žymes, arba per aplaidumą jų nepaslepia. Todėl sunku ką nors pasakyti, bet visų ženklų visuma ir tėvų bei draugų liudijimai apie tai, kokius pokyčius jie mato ant R. Pratasevičiaus veido ir kūno, – visa tai yra pagrindas įtarti tai, kad jis yra stipriai kankinamas. Turint omenyje, kad R. Pratasevičius šią akimirką – reikšminga viešoji figūra, akivaizdu, kad yra svarbu padaryti iš jo vaidinančią lėlę, todėl tam gali būti taikomos bet kokios priemonės.

– Ar galėjo būti grasinta merginos, tėvų gyvybėmis?

– Manau, kad buvo išsakomi visi grasinimai – bet kokie teiginiai. Pavyzdžiui, seksualinio prievartavimo, artimųjų nužudymo ar seksualinio prievartavimo ir, žinoma, kankinimo bei visokiausio šmeižto, kad tik asmuo būtų palaužtas – bet kokios priemonės čia tinkamos.

Ramanas Pratasevičius. Scanpix nuotr.

– Aptarkime R. Pratasevičiaus kūno kalbą per visą interviu. Kokios detalės jums kelia didžiausią nenatūralumo įspūdį?

– Pirmiausiai tai – entuziazmas ir rankų mostai. Turint omenyje montažą, akivaizdu, kad nufilmavus vieną sceną, R. Pratasevičiui buvo sakoma, kad scena nepavyko ir jis buvo raginamas ją pakartoti daug kartų prašant vienaip ar kitaip pakreipti ranką. Jis filmuotas trimis-keturiomis kameromis iš įvairių rakursų stebint, kuriai kamerai pavyko užfiksuoti tinkamą vaizdą. Čia – kaip kino filme. Mums atrodo, kad kažkas natūraliai kažką apkabina, bet išties tai yra dešimt kartų ne aktoriaus, o režisieriaus apgalvotas gestas.

– Ryškesnės emocijos pasimatė interviu pabaigoje, kai R. Pratasevičius pravirko. Kaip manote, kas galėjo turėti tam įtakos? Gal jis taip siunčia kažkokią žinutę?

– Pabrėšiu, ten nėra jokių atsitiktinių ašarų. Jei režisieriai norėjo įsivaizduojamų ašarų, jos ir buvo. Ten nėra nė vieno natūralaus kadro. Ašarų nebuvo – čia irgi vaidinimas.

– Kai pasirodė pirmas trumpas R. Pratasevičiaus interviu, jūs savo socialinio tinklo paskyroje paminėjote tam tikras detales – padėtą cigarečių pakelį, ant riešų užtemptas rankoves ir panašiai. O kokias reikšmingas detales pastebėjote šiame interviu?

– Dėl cigarečių pakelio pastebėjau ne aš vienas. Tik tuo metu, kai rašiau savo pastabas, nežinojau, kad R. Pratasevičius nerūko. Atkreipiau dėmesį į cigarečių pakelį, nes tai yra klasikinis Sovietų Sąjungos KGB gestas. Viskas atitinka tarsi būtų nurašyta iš vadovėlio. Cigarečių pakelis tik įrodo visa ko fiktyvumą. Kai vėliau išaiškėjo, kad R. Pratasevičius yra nerūkantis, melas tapo dar akivaizdesnis. Šiuo atveju, režisūra nepavyko, vadinasi, tie KGB agentai, kurie organizavo pirmąjį filmavimą po kankinimų, ne iki pabaigos apgalvojo visas aplinkos detales.

Vaidmenų R. Pratasevičiui liko labai nedaug. Jo istorija su viešais vaidinimais greitai baigsis.

Šį kartą kameros judėjo po kambarį. Kambaryje visos detalės buvo apgalvotos – apšvietimas, spalvos, grindys, lubos, šešėliai ir tai, kaip R. Pratasevičius turi sėdėti, kada turėtų būti susikaupęs, o kada atsipalaidavęs. Kada turėtų apsiverkti, o kada entuziastingai ką nors paminėti. Visas švaraus montažo detalių kompleksas liudija šito filmo baisumą – su žmogumi, kuriam grasinama mirties bausme, buvo nesiskaitoma. Tame filme jis tėra, pasikartosiu, paverstas lėle.

– Kai jis pradėjo verkti ir užsidengė veidą rankomis, ant riešų buvo matyti žaizdos. Kaip manote, šiuo atveju jos buvo specialiai nenuslėptos, ar televizija pati suklydo nesumontavusi interviu taip, kaip jiems parankiau?

– Galėjo būti ir taip, ir taip – sunku spręsti. Nemanau, kad tai buvo blogas montažas. Priešingai, montažas buvo pakankamai dėmesingas, nes apie riešus daug kalbėta. Aišku, KGB galėjo į tai atkreipti dėmesį, o jei jie nepaslėpė, tai veikiausiai paliko specialiai. Ką šis filmas reiškia ne žiūrovams, o kitiems Baltarusijos saugumo darbuotojams? Tas filmas sako: „Pažiūrėkite, jei jūs elgsitės kaip R. Pratasevičius, mes su jumis padarysime tą patį“. Ir, aišku, tas filmas yra skirtas Baltarusijos opozicijai Lenkijoje ir Vilniuje. Jame sakoma, kad jeigu jūs kažką darysite prieš A. Lukašenką, su jumis bus padaryta tas pats, kas su R. Pratasevičiumi. Tai yra tiesioginis grasinimas opozicijai, kad ji šį dalyką labai rimtai apgalvotų, nes jų nebus pasigailėta. Tai – ta pati „Stokholmo sindromo“ idėja, kai garbingas ir kietas grobikas rodo, kokia supuvusi yra opozicija. Opozicija yra įspėjama, kad yra niekam tikusi, ir jei dar bus organizuojama kas nors priešiško, tai ji greitai atsidurs tokioje pat kėdėje ir studijoje, su tokiomis pat žymėmis ir išduos viską, kas tik egzistuoja pasaulyje, ir prisipažins bet ką, ko tik bus paprašyti.

– Kaip manote, kaip ši situacija rutuliosis toliau? Kada ir kuo ji galėtų baigtis?

– Reikalas tas, kad R. Pratasevičius pats savaime nėra jokia įdomi politinė figūra. Jis nėra ypatingas rašytojas ar menininkas – jo vertė tėra būti kaltinamu teroristu. Greitai toks R. Pratasevičiaus vaidmuo ir žiūrovams, ir A. Lukašenkai atsibos. Dažniausiai su jumis kalbėjome tik apie Vilnių, Minską, paminėjau Lenkiją, bet dar yra Ukraina, kuri labai blogai vertina istoriją su R. Pratasevičiumi, Luhansku ir „Azov“ kaltinimais. Tai – prorusiški, maskvietiški, prokremliški kaltinimai, kuriais tiki daug lietuvių – kad „Azov“ būtent toks, kokį jį vaizduoja Kremlius ir A. Lukašenka.

A. Lukašenka nori pagąsdinti Kijevą, jeigu jie tinkamai nesiderės, tai A. Lukašenka iš R. Pratasevičiaus padarys „Azov“ bataliono teroristą ir netgi iškels kaltinimus, kad Ukraina remia teroristus. Tokio sprendimo norėtų Luhansko ir Donetsko pseudo respublikų vadovai. Bet tai jau kita tema. Vaidmenų R. Pratasevičiui liko labai nedaug. Jo istorija su viešais vaidinimais greitai baigsis. Jei jo kaip teroristo vaidmuo bus suvaidintas iki pabaigos, likimas bus pats blogiausias. Tai gali būti mirties bausmė arba mirtis dėl kitų aplinkybių.