Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis perdavė premjerui prašymą teikti Prezidentei jo atleidimą iš pareigų. Ministras pareiškė tai darantis dėl politinio stabilumo.

Apie susidariusią situaciją – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su politikos apžvalgininku, savaitraščio „Veidas“ leidėju Algimantu Šindeikiu ir pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu.

– Pone Dargi, kaip Jūs vertinate ministro Pavalkio veiklą? Žinau, kad pramonininkai su šiuo ministru turėjo daug ketinimų pradėti įvairias reformas. Ir kaip apskritai vertinate visą šią situaciją?

– Be abejonės, turbūt nereikėtų kartotis, kad švietimas yra Lietuvos ateities pagrindas. Žinoma, kad svarbiausi klausimai, susiję su mūsų konkurencingumu, su mūsų darbo jėgos kvalifikacija, yra susiję su švietimo sistema. Šią problemą dalinčiau į dvi dalis. Žinoma, partijos valia yra deleguoti, kaip ir partijos valia yra atšaukti, bet šiuo atveju ta taisyklė turėtų turėti išimtį. Dėl labai paprastos priežasties – švietimo sistema yra labai sudėtinga, labai susijusi ir labai inertiška sistema pokyčiams.

Su D. Pavalkiu iš esmės nuo pat jo darbo pradžios mes pradėjome sieti labai rimtas permainas švietimo sistemoje. Aš kalbu ne tik apie aukštąjį mokslą ar universitetų skaičių, kas sulaukia daugiausiai dėmesio, bet mes pradėjome kalbėti, kokia turi būti mokykla, pradėjome kalbėti apie profesinį rengimą, apie dualinį mokymą, apie pameistrystės įstatymą, pradėjome kalbėti apie tai, ką turėtų daryti kolegijos, ir iš esmės apie tai, kaip mes turėtume paruošti žmogų gyvenimui dvidešimt pirmo amžiaus viduryje.

Pamenate, mes su ministru diskutavome apie tai, kad reikėtų įgyvendinti matematikos egzamino privalomumą – pasiekėme to. Matematikos egzaminas reikalingas tam, kad vystytųsi vaikų loginis mąstymas, techniniai gebėjimai. Taip pat labai svarbu – mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Būtent nuo to priklausys mūsų konkurencingumas ir ekonomikos augimo greitis. Aš manau, kad ministro keitimas, naujo žmogaus atsiradimas kainuos labai daug laiko. Reikės mažiausiai pusės metų, kol naujasis ministras „įeis“ į tuos bėgius ir susipažins su visais tais mūsų sutartais dalykais.

– Pone Šindeiki, Prezidentė pareiškė, kad Viktoras Uspaskichas šantažuoja premjerą, taikydamas kriminalinius metodus. Ar sutinkate su tokia Prezidentės formuluote?

– Tokių požymių tikrai yra, ir ne pirmą kartą. Viešoje erdvėje nuskambėjo daug neteisingų vertinimų, kad Lietuva yra parlamentinė respublika. Iš tikrųjų pas mus yra parlamentinė respublika su ryškiais prezidentinės respublikos požymiais. Prezidentė turi teisę, net ir šiuo atveju, nepriimti ministro atsistatydinimo prašymo. Jeigu ji matys, kad nėra argumentų, kodėl reikėtų atleisti ministrą, ji gali jo ir neatleisti. Kaip veikia Darbo partija, mes žinome. Jos baudžiamoji byla yra teisme, ir visiems yra puikiai žinomas šios partijos veikimo modelis, principai, atsiskaitymo, finansavimo būdai. Ir kažkodėl būtent ši partija sugalvoja staiga pakeisti ministrą, nepasakant viešojoje erdvėje, kodėl taip yra daroma. Tai iš tikrųjų yra kriminalinio pobūdžio elgesys. Jeigu ponas Pavalkis būtų atleistas dėl to, kad prieš dvi savaites septyniasdešimt užsienio ekspertų paskelbė Lietuvos mokslo tyrimų duomenis, kuriuose sakoma, kad mūsų aukštojo mokslo moksliniai darbai pasaulinėje rinkoje yra apverktinos būklės – aš suprasčiau ir sakyčiau, kad taip, ministras garbingai pasitraukia, nes nieko nepadarė, kad situacija būtų kitokia.

Mes visi, ES piliečiai, turime teisę į gerą administravimą, vadinamą atsakingą valdymą. Atsakingas valdymas yra susijęs su politikų išrinkimu ir išbuvimu savo poste visą kadenciją ir po to – atsiskaitymu rinkėjams, kokius darbus padarė. Kai partijos savo ministrus keičia kada tik sugalvojusios, mes nebesuprantam, kas už ką atsako. Kas bus atsakingas už švietimo ir mokslo ministerijos veiklos rezultatus kadencijos pabaigoje? Galbūt dėl to ir yra keičiamas ministras, kad po to būtų galima pasakyti, kad nespėta daug ko padaryti, nes buvo pakeistas ministras, naujasis nespėjo ir t. t. Pavyzdžiui, Estija. Pažiūrėkime, kokias kadencijas išbūna jų premjerai ir ministrai. Premjeras dirbo daugiau negu vienuolika metų ir išėjo pats dėl to, kad nusprendė veikti kažką kitą. Iš Europos Sąjungos jis turi puikiausias rekomendacijas. O ką gali pasakyti ministras, kuris pradirbo vos pusantrų metų? Be to, turime situaciją, kad šioje Vyriausybėje keičiasi jau septintas ministras. Vadinasi, jei „kris“ dar vienas ministras, Vyriausybė turės gauti naujus įgaliojimus.

– Pone Dargi, tai, kas vyksta, – ką tai sako apie mūsų politinę sistemą?

– Aš tai vertinčiau, kad mūsų politinės partijos yra priėjusios tam tikrą akligatvį. Turbūt tik vieni liberalai dabar yra kilimo trajektorijoje. Visos kitos partijos išgyvena didžiulę krizę. Tai parodė ir praėję savivaldos rinkimai. Visi dabar sprendžia savo problemas. „Tvarka ir teisingumas“ mąsto, kaip atgauti rinkėjų pasitikėjimą. Konservatorių pasikeitimai dar nežinau, ar tikrai bus į gerą pusę. Ir aš labai abejoju, ar naujas lyderis pridės konservatoriams balsų. Socialdemokratai taip pat turi problemą – po savivaldos rinkimų jų visiškai neliko didžiuosiuose miestuose. Visos partijos turi problemų. Manau, kad tie dabartiniai keitimai rodo, kad mūsų branda, ypač politinė, yra labai menka. Bet kokie tokie dalykai iš karto daro įtaką užsienio požiūriui į mus. Pasitikėjimas Lietuva iš esmės nėra didelis ir jis neauga.

– Jeigu jau prakalbome apie politinę kultūrą – Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaksichas šiomis dienomis viešai įžeidinėja Ministrą Pirmininką, šantažuoja jį, o premjeras jau ne pirmą kartą visa tai nuryja ir, panašu, kad daro sprendimus, kurių reikalauja Viktoras Uspaskichas. Kaip tai atrodo, pone Šindeiki?

– Tai atrodo kaip labai politiškai nekultūringos šalies elgesys. Mes turime suprasti, kad premjeras yra sudėtingoje situacijoje – jam reikia dirbti, jam reikia vadovauti Vyriausybei. Bet apie politinį Viktoro Uspaskicho chamizmą reikėtų kalbėti atskirai. Mes žinome viešus duomenis, kas yra šis žmogus, kur jis važiavo slėptis. Aš neatmesčiau versijos, kad jo ir yra tokia funkcija – kelti valstybėje sumaištį, kad nebūtų galima normaliai veikti, normaliai dirbti. Visokiais būdais, chamišku elgesiu, kriminaliniu elgesiu destabilizuoti mūsų politinį gyvenimą. Kam tai naudinga? Greičiausiai Rytų kaimynei. Viktoras Uspaskichas turėtų būti vertinamas kitoje šviesoje. Ar tai yra tik politinis, partinis veikimas, ar iš tikrųjų tos partijos žmonės, kurioje, beje, yra labai garbingų žmonių, yra tapę vieno politinio chamo įkaitais.

– Kaip gali klostytis situacija toliau? Rinkimai ne už klanų, Darbo partijos reitingai drastiškai mažėja – ką ji darys? Ar ji eis į opoziciją, bandys griauti šią Vyriausybę? Kaip gali klostytis įvykiai, pone Šindeiki?

– Darbo partijos niša visada buvo politinė destrukcija. Šalyje mes turime apie 200–300 tūkst. rinkėjų, kurie yra protesto balsai, ir visada tuos rinkėjus reikia dalintis tarp kelių partijų. Tai nėra žmonės, kurie linkę kritiškai mąstyti ir suprasti, kas vyksta. Jiems svarbu kalbėti apie tai, kad viskas yra blogai, visi yra blogi, vagys, sukčiai ir niekšai. Tokie žmonės balsuos už tą, kuris garsiau rėks. Dėl šitų žmonių balsų ponas Viktoras ir konkuruos. Kitos išeities jam nėra. Belieka pasikliauti Lietuvos rinkėjų protu ir gebėjimu atsirinkti.

– Pone Šindeiki, ar Jūs įsivaizduojate situaciją, kad Prezidentė galėtų neatleisti šio ministro? Kokios būtų to pasekmės?

– Konstitucijoje parašyta labai aiškiai – ministrai skiriami Prezidentės premjero teikimu. Premjeras teikia atleidimą, Prezidentė turi įvertinti tą situaciją. Manau, yra tokios aplinkybės, kad Prezidentė gali grįžti prie derybų su premjeru ir sakyti, kad nemato priežasčių atleisti D. Pavalkį. Gali siūlyti peržiūrėti ministro prašymą ir bandyti įkalbėti, kad ministras baigtų savo kadenciją. Manau, kad tai būtų demokratijos naudai. Prezidentė tokią teisę turi. Manau, kad viskas kol kas vyksta labai sąžiningai: partija pareikalavo, ponas Pavalkis pavaldus partijai, kuri jį iškėlė, parašė pareiškimą. Bet jeigu demokratijos sistema suveiks taip, kad jis liks tame poste, manau, kad Lietuva iš to laimėtų.