– Netrukus bus paskelbti stojimo į aukštąsias rezultatai. Žvelgiant į pernai ir ankstesnių metų stojimus, jaunimas daugiausiai rinkosi socialinės krypties, sveikatos, informatikos ir vadybos studijas. Ką jūs prognozuotumėt šiemet?

– Turbūt panašiai. Šitoj vietoj lengviausias būdas yra rinktis specialybę, kuri nereikalauja didelio darbo, užsispyrimo, nuoseklaus mokymosi. Tie dalykai atsispindi ir stojimuose. Nors iš esmės, valstybė, kuri yra skelbusi, kad mes stovim ant tokių trijų banginių – technologijų, informacinių technologijų, inžinerijos – turėtų orientuoti ir vaikus rinktis tokias specialybes. Bet čia yra ilgas procesas. Nors yra daug dabar dirbama su profesiniu mokymu, profesiniu orientavimu. Aš manau, kad tas po truputį duos vaisių. Bet, iš esmės, man atrodo, tokio bendro trendo, kad jaunimo orientacija būtų į tas specialybes, kurios ateityje bus tikrai paklausios, dar nėra.

– Jūs apie tai kalbat daug metų ir tas viešojoje erdvėje girdima iš pačios valdžios, kad mums trūksta inžinierių, trūksta kažkokios kvalifikacijos specialistų. Kodėl metai iš metų yra tokie pasirinkimai?

– Mano galva, priežastis glūdi mūsų vidurinės mokyklos arba gimnazijos pasirinkimuose. Kai mes padalinom vaikams pasirinkimus į A ir B lygius, kai leidom jiems patiems rinktis tai, kas jiems patinka, natūralu, kad vaikai renkasi tai, kas reikalauja mažiausiai įdirbio, pastangų. Po to atėję iki mokyklos baigimo prie stojamųjų pasirinkimo vaikai nebegali rinktis tų mokslų, kuriuose reikia didesnių matematikos ar fizikos žinių. Kiek mes darom apklausas su įmonėm duomenų analitikų, informacinių technologijų, poreikiai auga ir auga, atlyginimai metai iš metų didėja. Pažiūrėkit į inžinierius, jų atlyginimai jau šiandien turbūt yra viršiję ir Europos lygį. Ir vis tiek tų specialistų trūksta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip jūs sakot, kai mes leidžiam pasirinkti A ir B lygius, buvo specialistų pasakiusių, kad mes iš principo auginam tinginių kartą.

– Aš pritarčiau tam, kad mes einam tuo nuolankumo keliu. Leidžiam vaikams nedėt pastangų. Nors visi suprantam, kad be pastangų gyvenimo nebus. Ir šitoj vietoj aš grįžčiau prie bazinių dalykų – fizikos, matematikos. Visgi tuos bazinius įgūdžius duot, kad vaikai turėtų pasirinkimo laisvę baigę mokyklas.

– Jūsų akimis, kaip ilgai mes galim leist sau vairuot aukštojo mokslo laivą? Kada bus tas kritinis taškas?

– Jau tų kritinių taškų… Aš manau, kad valstybė, kuri švietimo nepastato esminiu prioritetu…

– Bet per kiekvienus rinkimus visos partijos žada, kad tai bus esminis prioritetas.

– Bet nei vieni neužsiėmė. Jūs pažiūrėkit, kas vyko visus tuos metus. Paimkim bent 20 metų – reformos, reformos, pertvarkos, pertvarkos ir viskas eina lengviausiu pasipriešinimo keliu. Ir atėjom į tašką, kai nebėra, kam priimti. Pažiūrėkit, kokie dabar universitetų stojimo kartelių lygiai. Tik du universitetai – KTU ir LSMU – užbrėžė kartelę apie penkis su viršum. Visi kiti leidžia ją toliau. Ir jeigu dar pažiūrėsit, iš ko balas susideda – jeigu jūs aktyvus visuomenininkas, jeigu aktyviai sportuojate. Tai kur mes einam? Mes norim vaikams įrodyti, kad gyvenimas gali būti laimingas be pastangų.

– Kiek čia yra tėvų požiūrio klausimas – svarbu, kad mano vaikas gautų diplomą, ir kiek valstybės požiūrio taškas – svarbu tai, ką jaunuolis veiks ateityje?

Pažiūrėkit į inžinierius, jų atlyginimai jau šiandien turbūt yra viršiję ir Europos lygį. Ir vis tiek tų specialistų trūksta.

– Labai teisingai, palietėt tėvų atsakomybes. Žiūrėkit, kada politikai užima erdvę, kalbėdami apie tai, kad jie kuria valstybės gerovę, jie pasirūpins visais, nevalingai iš tėvų tu nuimi tą atsakomybės dalį. Ir tėvai sako, gerai, tu vis tiek čia kažką darysi, nes valstybė tavim pasirūpins. Aš manau, kad mes neteisingai suponuojam vaikui mąstymą, kad nebe jis pats atsakingas už savo ateitį, o kažkas.

– Kiek verslas nori bei gali prisidėti, kad valstybė parengtų daugiau inžinerinės krypties specialistų ir kiek valstybė šiuo klausimu yra atvira priimti tą pasiūlymą iš verslo?

– Nesakyčiau, kad valstybė šitoj vietoj viską perimus yra. Iš tikrųjų, verslas daug dirba su profesiniu ugdymu, su kolegijom. Bet, iš esmės, net universitetai ir valstybė skiria pakankamai stipendijų. Bet tas ilgalaikis naratyvas, kai einam lengvesnio pasipriešinimo keliu, kartoje suformavo tam tikrą kitokį matymą. Šitoj vietoj mums reikės viską atsukti ir po truputį pradėt suprast, kad atsakomybė, žinios bus tavo gero gyvenimo pagrindas.