Per koncertą bus renkamos lėšos tvarkingoms Lietuvos šeimoms, kurios šiuo metu patiria sunkumų, tačiau, suteikus joms pagalbą, sugebės pačios rūpintis savo vaikais. Dalis koncerto metu surinktų lėšų taip pat bus skiriama organizacijos "Gelbėkit vaikus" vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje išlaikymui. Apie laimingos vaikystės kūrimo elementus "TV dienai" pasakojo "Gelbėkit vaikus" vadovė Rasa Dičpetrienė.

– Kokie šiemetės akcijos "Už vaikystę" akcentai?

Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos?

– Šiemet žmonių prašysime aukoti konkrečioms šeimoms, susiduriančiomis su nepritekliumi, kuriose gyvena daug vaikų. Bus pristatyta ir viena ypatinga istorija – šv. Teresės šeimyna, kurią ištiko nelaimė – supleškėjo jų namai, ir žmonės liko taip, kaip stovi vidury nakties. Stengsimės padėti atsistoti ant kojų šiai nuostabiai, pasišventusiai šeimai, kurioje auga 12 vaikų, ir dar 16 yra jau užauginti. Dar viena istorija – Paparčių šeimos namai. Šiuo metu vaikai paaugliai savomis išgalėmis remontuoja namuką kaime, kur atsikels iš globos namų, ir jiems tiesiog trūksta priemonių remontui. Šis pavyzdys svarbus ir tuo, kad gerai parodo Lietuvoje vykstančią globos namų reformą, galimybes mažinti įstaigose gyvenančių vaikų skaičių ir pačių vaikų gebėjimą kurti savo namus, gyvenimą ir ateitį. Žinoma, kaip ir ankstesniais metais per paramos koncertą kviesime prisidėti prie vaikų dienos centrų veikimo, papasakosime, kodėl jų reikia ir ką jie reiškia vaikams, kurių šeimoms dar labai trūksta pagalbos.

– Ar per šiuos metus atsirado naujų vaikų dienos centrų?

– Jei ne Lietuvos žmonių per paramos koncertus paaukoti pinigai, pvz., Akmenės dienos centras apskritai negalėtų veikti, nes nėra gavęs jokio kito finansavimo. Dabar jį kasdien lanko apie 40 vaikų, net sukūrė savotišką amatų centriuką, mokosi įvairių rankdarbių. Vaikams teikiama ir reikama pagalba, ir tinkamas užimtumas. Šiemet pavyko atidaryti centrą Zarasuose – vėl LNK koncertų žiūrovų dėka. Alytaus vaikų dienos centre pavyko padaryti remontą, kad jis galėtų atverti duris, o prie jo veiklos prisideda ir tėvai, ir kaimynai.

– Ar susiduriate su neigiama nuostata dėl dienos centrų, pasipriešinimu?

– Iš šeimų – ne, bet kai kuriose savivaldybėse dar tenka įrodinėti, kad vaikų dienos centrai visiems yra didelis gėris – ne tik vaikams ir jų tėvams, bet ir visai bendruomenei, ypač mažuose kaimeliuose, kur tinkamo užimtumo tiesiog nėra. Tie centrai tampa viso kaimelio centru. Kai kur jų labai trūksta, bet vietos valdžia nemato tam poreikio, o be jos sunku atidaryti centrus – reikia komandinio darbo. Dabar Lietuvoje yra apie 20 tūkst. vaikų, kuriems dienos centrai būtų didelė paspirtis, o iš jų tik apie 6000 turi galimybę turėti juos šalia.

– Kokia nauda, jei iš dienos centrų užuovėjos vaikai grįžta į šeimą, į tą pačią jam nepalankią aplinką? Ar dirbama su jų šeimomis?

– Net ir tokiu atveju tai būtų geriau nei nieko. Bet viena dienos centrų misija – darbas ir su vaiku, ir su jo šeima, taip šeima sustiprinama tiek, kad vaikui nereikėtų iš jos iškeliauti. Paminėčiau Širvintų dienos centrą, kuris į veiklą ypač įtraukia nedirbančias, vaikus auginančias, darbo laikinai neturinčias mamas. Kol vaikai mokykloje, mamos susiburia centre, kepa kibinus, pyragus, pasidaro arbatos, lavina įvairius įgūdžius – kad ir mokosi gražiai stalą paserviruoti, o kartu pakviečiamas psichologas, su kuriuo aptariami vaikų auklėjimo klausimai, problemos, stengiamės diegti pozityvios tėvystės sampratą, ugdyti ir tėvų, ir vaikų atsakomybę. Tai nebūna kažkokia paskaita, seminaras ar pamokslavimas, o mamos tikrai noriai ateina į vadinamuosius arbatos gėrimus. Raguvėlės dienos centras pabandė įtraukti senelius, kurie pakviesti kartu švęsti Kalėdų buvo devintame danguje ir džiaugėsi esą reikalingi. Alytaus dienos centras kuria įvairias veiklas vaikams, pvz., paruošia spektakliuką ir kviečia tėvus jo pažiūrėti. Atrodo, smulkmena, o poveikis labai svarbus – tėvai turi galimybę pamatyti, kad jų vaikai irgi sugeba vaidinti, šokti, dainuoti, deklamuoti, kitoje šviesoje juos regi, nes gal ne visada pamato jų gebėjimus. Savo ruožtu stengiamės, kad į tokią veiklą įsiterptų psichologo pagalba, būtų ugdomas suvokimas, jog vaikai gali būti auklėjami pozityviai, o ne diržu.

– Vadinamasis "bediržis" įstatymas jau priimtas, TV ekranuose slenka numeriai, raginantys pranešti apie skriaudžiamus vaikus. O kaip į tai reaguoja vaikų dienos centrai, labai iš arti matantys vaikus ir jų šeimas?

Smurto atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad vaikas gali daryti ką nori – jo darniam asmenybės vystymuisi būtini saugumo rėmai, o tai ir yra taisyklės, pareigos ir atsakomybė.

– Tai jautri tema. Išties centruose lankosi daug vaikų iš šeimų, kurias vengiu vadinti socialinės rizikos ir vadinu tiesiog šeimomis, kurioms ypač reikia pagalbos. Faktas, kad dienos centrai susiduria su smurtu šeimoje, bet net ir priėmus įstatymą stebuklas per naktį neįvyks. Pasiekėme didžiulį tikslą – kad bet kokį smurtą prieš vaikus draužiantis įstatymas priimtas, o dabar reikės dirbti 10 metų, kad jis ir praktikoje imtų veikti. Dienos centruose nuolat stengiamės, kad šalia būtų psichologas – nuo integruotų pamokėlių iki individualių konsultacijų tėvams, nes poreikis yra milžiniškas. Psichologui pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą, o kad tėvai noriai konsultuotųsi, pasiekti galima kad ir "išvažiuojančio psichologo" dėka – jis nelieka kaime, tad savotiškai drąsiau, kad nėra galimybės pasklisti kalboms. Kuo toliau, tuo palankiau žiūrima. Pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą yra sunku, nes tėvai paprastai auklėja vaikus taip, kaip patys buvo auklėjami savųjų, – dažnu atveju, diržu.

– Jau dabar rodomi reportažai, kad paimtų iš smurtaujančių šeimų vaikų nebėra kur dėti. Kaip spręsti šią problemą, kai smurtavimas – masinis reiškinys?

– Toks ir buvo įstatymo "baubas" – kad smurtas prieš vaikus yra toks dažnas, jog nebebus, kur visus paimtus vaikus dėti. Šis įstatymas – mūsų valstybės moralinis įsipareigojimas vaikams, patvirtinimas, kad bet koks smurtas prieš juos yra draudžiamas. Įstatymas priimtas – dabar reikia rūpintis jo įgyvendinimu, plano rengimu. Jei manęs paklaustų, nuo ko pradėti, atsakyčiau, kad būtina keisti įsisenėjusį požiūrį ir pasitelkti įvairiausias socialines reklamas per televiziją, radiją, spaudą, feisbuką, parodyti, kaip ir kuo keisti tą diržą. Antras dalykas – švietimas, švietimas ir švietimas. Ir švietimas pačių darbuotojų – socialinių pedagogų, mokytojų, policininkų, medikų ir kitų, aiškinti, su kuo tas įstatymas "valgomas", kaip atpažinti smurtą ir į jį reaguoti. Juk nesurengsi dviejų valandų paskaitos, ir tvarka – tai yra ilgas nuoseklus darbas.

– Ką atsakote žmogui, dėstančiam, kad mane tėvai mušė ir štai koks puikus, sėkmingas žmogus tapau?

– Kažkada televizijoje diskutavau šia tema su Petru Gražuliu, kuris vis sakydavo: mane mušė, ir aš Seimo narys. Į mano kalbas jis sureagavo ir sukluso tuomet, kai pasakiau: "Juk nežinote – jei būtų jūsų nemušę, gal būtumėte ir prezidentas." Auklėdami diržu išauklėjame paklusnius bailius. Jie paklus čia ir dabar. Mažiukui gali duoti diržu, bet kai vaikas bus penkiolikos, kokio tuomet dydžio diržo reikės – gal kuokos? Į diržą jis nebereaguos ir klausimas, ar neduos atgal. Diržu užaugini pasitikėjimo nejaučiantį žmogų, kuris visose gyvenimiškose situacijose reaguos tik tuomet, kai šalia matys bizūną, o jei nematys, elgsis, kaip nori. Sąmoningos atsakomybės mušant neišugdysi, tik įdiegsi tai, kad į konfliktą reikia reaguoti agresija. Esu, matyt, tas retas pavyzdys žmogaus, kuris užaugo nemuštas ir augo galvodamas, kad vaikų niekas nemuša. Žinau, kad aternatyvai reikia daugiau pastangų ir laiko, pati auginu du vaikus ir globoju mergaitę, žinau, kiek vaikui reikia kartoti, kol jis ima sąmoningai suprasti. Bet noriu ugdyti vaikus taip, kad jie sąmoningai prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus, įvertintų jų pasekmes, civilizuotai spręstų konfliktus. Tai sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, bet būtinas kuriant sąmoningą visuomenę.

– Tikriausiai ne kartą girdėjote pasipiktinimo kupinus komentarus, kad vaikai teisėmis apsišarvavę, o pareigas pamiršę?

– Nereikia painioti vaiko teisių su auklėjimo priemonėmis. Pareigos yra auklėjimo dalis ir tuo paremta pozityvi tėvystė. O vaiko teisė į gyvybę – kaip galėtume kalbėti apie pareigą? Nebent išverstum, kad vaiko pareiga – saugoti savo gyvybę. Vaiko teisių konvencija kalba apie tokias teises kaip teisė į sveikatą, šeimą, tautybę, apsaugą nuo smurto ir kt. Juk kai vaikui sukanka 18 metų, pradeda galioti žmogaus teisės, o kur tuomet pareigų apibrėžimas? Jokiu būdu nesakau, kad nereikia pareigų, bet keista girdėti, kad vaikai nebeturi jokių pareigų, tik teises – palaida bala, o jei nemuši, išvis ant galvos užlips. Smurto atsisakymas jokiu būdu nereiškia, kad vaikas gali daryti ką nori – jo darniam asmenybės vystymuisi būtini saugumo rėmai, o tai ir yra taisyklės, pareigos ir atsakomybė. Tėvų pareiga – tas ribas nubrėžti.

– Kita minima problema – nepriteklius. Sočiam sunku įsivaizduoti, kad 2017-aisiais Lietuvoje yra alkstančių vaikų. Ar pati tokių matote?

Yra dvi Lietuvos: ta, kuri didžiuosiuose miestuose, graži, <...> ir ta, kuri už užslėptų durų, kurios žmonėms net gėda kalbėti apie patiriamą alkį.

– Yra dvi Lietuvos: ta, kuri didžiuosiuose miestuose, graži, su gražiai apsirengusiais žmonėmis, kavinėmis, ir ta, kuri už užslėptų durų, kurios žmonėms net gėda kalbėti apie patiriamą alkį. Turiu akivaizdų palyginimą, ką reiškia posakis "Tuščias šaldytuvas". Aš pati kartais tai pasakau, nors jame yra įvairių produktų, galų gale, namie yra miltų, cukraus, kruopų, makaronų. Ir esu savo akimis mačiusi tuščius šaldytuvus – juos atidarius išties nieko nerasi, o namuose – irgi nė kruopos. Tikrai dar tokių atvejų yra, kaip ir tokių, kur namuose mėsa yra retenybė, o bananai – prabanga. "Maisto bankas" irgi skelbia, kad kas penktas žmogus sočiai nepavalgo.

– Dienos centrai vienu savo siekių laiko pagalbą vaikų šeimoms, kad vaikas neprarastų galimybės augti joje. Bet tikrai ne iš vieno globos įstaigoje užaugusio žmogaus tenka išgirsti, kad jis tuo džiaugiasi, nes nežinia, koks būtų tapęs likęs šeimoje. Tad ar išties verta stengtis išlaikyti vaiką šeimoje?

– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Kiekviena šeima ir kiekvienas atvejis yra individualus. Pati esu girdėjusi iš suaugusių žmonių, kad globos namuose buvo geriau nei šeimoje. Bet atvyniojus istoriją matyti, kad tuomet, kai jie augo, tiesiog nebuvo alternatyvų – arba šeima, arba globos namai. Jei šeimoje smurtas, badas, tikrai pritariu, kad verčiau gyvenimas globos įstaigoje, šeimų, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali augti vaikai, yra visose šalyse. Bet lygiai taip pat yra šeimų, kurioms reikia pagalbos, kurias reikia sustiprinti, ir vaikai galėtų toliau jose augti, – moksliškai įrodyta, kad vaikui geriausia augti šeimoje. O prisidėti prie to gali šeimos namai ir dienos centrai. Pvz., Paparčių šeimos namai – įrodymas, kad globos namų pertvarka sėkmingai įvykdyta. Po vienu stogu jie priėmė ir dienos centrą, į kurį atsiveža vaikus iš aplinkinių kaimelių, iš arti mato šeimas ir gali joms padėti – juk nepadedant iš tų šeimų vaikai ir paklius į globos įstaigas. Taip susikuria šeimos krizių centras, kuriame dirba specialistai, gelbstintys sunkumų ištiktoms šeimoms, mokosi elementarių tėvystės įgūdžių – virti košę, čiūčiuoti vaiką, kas atrodo paprasta, bet mamai, kuri pati savo šeimoje to nematė, reikia padėti išsiugdyti.

– Išmokyti įgūdžių – galbūt lengvesnis iššūkis nei ištraukti iš alkoholizmo. Ten, kur alkoholis, skurdas, tai ir smurtas užsuka. Kaip, jūsų nuomone, būtų įmanoma sutraukyti šią grandinę?

– Sunkiai rasime šeimą, kuri nesusidūrė su alkoholio problema. Išspręsti ją įmanoma, bet tai priklauso nuo požiūrio – alkoholizmas yra sunki liga, kurios pats žmogus nebemoka įveikti ir yra išmetamas už visuomenės ribų. Kad išspręsti tai įmanoma, įrodo Alytaus rajono pavyzdys. Visa bendruomenė susitelkė į šį tikslą ir jau ketvirti metai vykdo kompleksinę programą. Ji apima nuo atskiro žmogaus įkalbėjimo gydytis, nuvežimo detoksikacijai, Minesotos programos iki psichologinės pagalbos, bendruomenės požiūrio keitimo, kad sugrįžęs žmogus neatsidurtų toje pačioje terpėje ir nebūtų atstumtas. Jie jau turi puikių pavyzdžių.

– Jei žmogus nori padėti, paremti, bet organizacijomis / fondais jis nepasitiki, ar "Gelbėkit vaikus" gali jį nukreipti pas konkrečias šeimas?

– Taip, vadinu tai savo užklasine veikla. Ir šią savaitę vienai moteriai, kuri nori padėti tiesiogiai – nupirkti dujinę plytelę ar siurblį, nuvažiuoti į svečius, rašiau apie tris šeimas. Svarbu, kad žmogus nori padėti kitam, ir jei tiesioginė pagalba priimtinesnė, suvedame su šeimomis, kurioms jos reikia.

"Už vaikystę" – kovo 24 d. 19.30 val. per LNK.

Aukoti galima

Aukok.lt – neribota suma.

Iki kovo pabaigos siunčiant trumpąją žinutę tel. 1417 – auka 2 eurai, 1418 –  auka 3 eurai.