Pagrasino sukapoti ir suėsti

"Jeigu seksi tokias kvailas pasakas, aš tave užmušiu, sukaposiu, įdėsiu į puodą, išvirsiu ir suvalgysiu!" – tai citata iš V.Račicko knygelės "Kartą gyveno Lukošiukas" apsakymo "Lukošiukas ir auklė (1)", kur pagrindinis herojus nedviprasmiškai grasina auklei susidorojimu.

Ši knyga daugeliui tėvelių veikiausiai niekada nebūtų užkliuvusi, bet ji įtraukta į trečiokų užklasinio skaitymo programą.

Tokiu būdu pradinukų tėvai susipažino su vieno žinomiausių vaikų rašytojo V.Račicko kūryba, dėl kurios ir sukunkuliavo socialiniai tinklai.

"Gal autorės – dvi gimnazistės iš Šiaulių, kurios čia aprašo savo kasdienybę?"

"Kas įdėjo šią knygą į sąrašą, yra kažkaip iškrypėlis. Mokytojos, nerekomenduokite vaikams ir taip daug bjaurasties aplinkui."

"Žiauru, kvailėjame. Iš didelio rašto išėjome iš proto?"

"O siaube, kam čia su galva negerai vaikams tokius tekstus duoti skaityti?"

"Įdomu, kas atsitiko rašytojui, kad jis ėmė sekti tokias kvailas pasakas?"

"Pasakaitės iš rūsio, užklasiniai skaitiniai, dalijamės."

"Šiaip ar taip V.Račicko kūryba savita, kiek žiauroka, aišku, yra ir gražių tų pasakų, tad manau, rašytojas nekaltas, kalta programa, pagal kurią reikia vaikams tokias pasakas skaityti."

Tačiau daugumos tėvų nuomonė buvo vienareikšmiška – toks kūrinys neskirtas trečiokams. Nors kiti bandė autorių reabilituoti, kad liaudies pasakos esą ne mažiau smurtinės.

"Po "Sigutės" verkdavau naktimis, ne vaikams tokie dalykai", – įsitikinusi mažametės mama.

Žaltį irgi užkapojo dalgiais

Lukošiuko autorius V.Račickas dienraščiui patvirtino, kad žino vyresniųjų skaitytojų nuomonę apie jo vaikišką knygelę, tačiau jis nebuvo nusiteikęs dėl to aiškintis.

"Ai, nenoriu apie tai kalbėti, nes tai yra nesąmonė. Į mane niekas nesikreipė dėl to smurto. Ta mano knyga – postmodernizmas vaikams. Ten tas Lukošiukas ir toks, ir šioks, ir gyvas, ir negyvas, ir mažas, ir užaugęs, ir kituose gyvenimuose. O dabar kažkas ištraukė iš konteksto vieną vaizdelį ir sako, kad V.Račickas smurtą propaguoja. Tai yra nesąmonė, net nenoriu apie tai kalbėti", – per daug neatviravo knygų vaikams autorius.

V.Račickas teigia, kad jam asmeniškai niekas ir nepriekaištauja dėl jo kūrybos, tik kartais linksniuoja socialiniuose tinkluose.

Rašytojas mano, jog žmonės niršta be reikalo.

"Juk gražiausioje mūsų liaudies pasakoje žaltį užkapojo dalgiais. Tai irgi yra labai baisu. Bet tai nereiškia, kad vaikas, perskaitęs šią pasaką, bėgs ko nors kapoti. O mano tas personažas Lukošiukas yra savotiškas vaikas. Manyčiau, kad netgi negarbinga ištraukti iš konteksto vieną pasakojimą ir juo dabar mosikuoti", – įsitikinęs V.Račickas.

Palaiko knygos autorių

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis pats yra rašytojas ir kolegą V.Račicką palaiko.

"Dieve, kaip blogai, kai yra tiek išmanančių, kaip reikia rašyti knygas. Juk liaudies pasakose yra baisesnių dalykų prirašyta, bet kažkodėl niekas dėl to nesipiktina. Aš į šitas pretenzijas žiūriu su šypsena", – teigė klaipėdietis.

Politikas, psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas, išgirdęs ištrauką apie "Lukošiuką ir auklę", buvo šmaikštus.

"Tekstas – kanibališkas, bet mane džiugina kitkas, kad šiais laikais yra mamų, kurios su savo vaikais kartu skaito knygas. Tai yra didelis pasiekimas. Nes dabar visuotinio apkiautimo ir neraštingumo epochoje, džiugu, kad ir tokias knygas kažkas paskaito. O V.Račickas – vienas geriausių vaikų rašytojų, bet jo tos knygelės nesu skaitęs, todėl negaliu plačiau komentuoti", – neslėpė V.Čepas.

Smurto šaknys – internete

V.Čepas pabrėžė, kad šiais laikais didžiausias blogis ne kokie nors smurto epizodai vaikiškose knygelėse, bet interneto turinys, kuris prieinamas vaikams.

"Pažiūrėkite, kas dabar internete vaikams yra rašoma, piešiama, rodoma ir vaidinama. O V.Račicko kūrinys man labai primena vaikų kalbą, kai suaugusieji jų negirdi. Pamėginkite paklausyti, ką kartais čiauška vaikai, tai net ausys iš gėdos linksta. Aišku, jie ne patys tai sugalvoja, o iš suaugusiųjų išmoksta", – teigė V.Čepas.

Pašnekovo įsitikinimu, didesnę žalą vaikams daro kompiuteriniai žaidimai, kur vaikai žudo virtualioje erdvėje ir tai susiję su praktiniais veiksmais.

"Tuose žaidimuose tariamas priešas yra surandamas, persekiojamas ir nužudomas. Manyčiau, čia yra didesnė bėda nei knygos. Gal mamoms atidžiau reikėtų žiūrėti, ką jų vaikai daro prie kompiuterio ekranų", – pastebėjo V.Čepas.

Prikaišiojo dėl erotikos

Klaipėdietis, irgi rašantis knygas, neslėpė, kad ir jam pačiam neretai tenka išgirsti priekaištų dėl savo kūryboje pernelyg atvirų erotinių scenų, todėl tėvų kritikuojamo "smurtautojo" Lukošiuko atvejis jam juokingas.

Esą niekas nepasikeis, jei tą puslapį cenzoriai iš knygos ištrins, nes dabartinis vaikas daug žiauresnių dalykų suras bet kurioje kitoje vietoje.

"Vaikui, pažinusiam interneto platybes, toks V.Račicko tekstas tikrai jokios įtakos nedarys, nes kompiuteryje jis mato kur kas daugiau žiaurumų, kanibalizmą, kankinimus, sadomazochizmą ir ką tik nori. Bet vaikai tuos dalykus priima kaip virtualų dalyką, kurį, paspaudus tam tikrą mygtuką, gali išjungti iš savo aplinkos. Manyčiau, kad visas progresas dabar veda žmones į nebūtį, turbūt ir literatūra nuo to neatsilieka", – svarstė V.Čepas.

Keisti literatūros pokyčiai

Švietimo ir mokslo viceministrė klaipėdietė Natalja Fatkulina pati augina dvi mažametes dukras ir teigia taip pat pastebėjusi, kad vaikiškose knygelėse ir net mokyklinėse knygose pasitaiko įvairiausių smurto išraiškų.

"Man asmeniškai užkliuvo viena brolių Grimų pasaka, kuri yra visiems viešai prieinama, apie vieną berniuką neklaužadą, kurį mama nusprendė palaidoti gyvą. Užpylė žemėmis, o berniukas neklaužada vis ranką iš po žemių kišo ir kišo, ir, kai ji jam kažkuo trenkė per tą ranką, tik tada jis pagaliau numirė. Ir tai yra vaikų literatūra, kuri, suaugusių akimis, atrodo, švelniai tariant, įdomiai", – pastebėjo N.Fatkulina.

Viceministrė paminėjo dar vieną neseniai knygynuose pasirodžiusią vaikišką knygą, kuri ją šokiravo.

Tai kūrinys apie narkomaną katiną, kurį narkotikais aprūpina pelės, o jis leidžiasi kvaišalus ir dėl to jaučia malonumą.

"Dar galiu suprasti brolių Grimų pasakose ar įvairių šalių tautosakoje aprašomą smurtą, kurio tikslas buvo įbauginti vaiką, kad jis bijotų kažką padaryti, kas jam pačiam pakenktų. Tačiau svarbiausia, kad būtų laiminga pasakos pabaiga. Tada vaikai, anot psichologų, tų dalykų nepriima taip baisiai, bet dabartinių autorių kūryba vis labiau stebina", – neslėpė viceministrė.

Nevaikiška socialinė satyra

Knygelė "Kartą gyveno Lukošiukas", dėl kurios socialiniuose tinkluose kilo toks triukšmas, šiek tiek primena socialinę satyrą, kur daug nevaikiško humoro, kaip ir populiariame amerikiečių seriale "Simpsonai".

Epizode "Lukošiukas be auklės" rašoma, kaip herojaus tėvai išėjo į pobūvį ir vaiką paliko vieną namie, kur jis sukėlė gaisrą.

Ugnį kaimynai užgesino, o tėvai, trumpam sugrįžę ir pamatę, kad turto sugadinta nedaug, susiruošė atgal į pokylį. Paklausti, ką jie darys su Lukošiuku, mestelėjo: " O ką? Argi jis nesudegė?"

Dar viename vaizdelyje "Lukošiukas mokykloje (5)", herojus susirašinėja su mokytoja.

Savo rašinėlyje jis parašo: "Mokytoja, aš jus myliu!", ši jam atsako: "Aš vaikų nemylėsiu!", o Lukošiukas jai atsako: "O mes vaikų galėsime ir neturėti."

Epizode "Lukošiukas ir geriausi namai" šeimoje svarstoma, kur geriausia gyventi. Mama mano, kad Karoliniškėse, tėtis – Turniškėse.

O Lukošiukas reziumuoja: "Geriausia gyventi Lukiškėse", nes tai – miesto centras."

"Lukošiukas dabar" rašoma, kad herojus, nors ir prastai mokėsi, bet kažkaip pabaigė mokyklą, paskui universitetą, po to tapo gamtos apsaugos inspektoriumi, ant marių kranto pasistatė namą, vedė gražią žmoną, susilaukė vaikų.

Ir kai tik koks žvejys ištraukdavo tinklą kviesdavo Lukošiuką atplaukti.

"Lukošiukas sėda į valtį ir iriasi prie to žvejo, kuris jam prideda pilną maišą ungurių. Taip ir gyvena Lukošiukas nieko nestokodamas."

Knyga apie Lukošiuką pilna socialinės satyros, netgi juodo humoro, puikiai tinkanti kiek vyresniems skaitytojams, tačiau tikrai – ne trečiokams, kurie kol kas daug ką priima perdėm tiesmukiškai, mano moksleivių tėvai.