R.Šilanskas: „Anekdotai gimsta ir sapnuose“

Šeštadienio interviu apie dar drebančias kinkas, žinomybę ir sentimentus Klaipėdai

Šiandien, kai plačiosios pasaulio masės švenčia linksmiausią metų – Melagių - dieną, geresnį pašnekovą nei pirmasis Lietuvos anekdotų karalius Raimondas Šilanskas vargu ar galima rasti.

- Sakykite, gerbiamasai, kodėl „nesilaužėte“ duoti interviu, kaip būdinga pusžvaigždėms, o mielai sutikote?

- Aš pripratęs prie žiniasklaidininkų – jūsų nebijau. Galiu duoti interviu, kaip tardomas policijoje.

Vyrai gi esame – ko čia „laužytis“.

Tikriausiai žinote tą anekdotą, kai netradicinės orientacijos vyriškiai nusprendė pasiglamonėti

Vienas – bakst.

Kitas:

- Ajajai, skauda.

- Pakentėk – vyras gi esi.

- Šilanskas – keiksmažodis ar teigiamas daiktavardis?

- Šilanskas - ne keiksmažodis, Šilanskas – diagnozė.

- Vaikystėje beržinė košė buvo nuolatinis patiekalas ar delikatesas?

- Beržinė košė buvo patiekiama man kasdien – vietoj kompoto.

Pedagogai nesuvokė, kaip tai gali būti, o kartu ir suvokė, jog lazda tikrai turi du galus – klasėje buvau geriausias moksleivis pagal pažymius ir pats blogiausias – pagal elgesį.

Mokyklos direktorius nuolat kartodavo, koks unikalus esu - kone mokyklos pažiba.

- Kas pasikeitė Šilansko gyvenime nuo 2005-ųjų Melagių dienos iki 2006-ųjų tos pačios dienos?

- Rodos, buvo nemažai įvykių... Artėjant senatvei „pablūdau“ - ruošiuosi tapti tėvu.

Buvau nuskridęs į Čikagą, pamačiau, kaip nenorėčiau gyventi.

Dar kartą įsitikinau liaudies patarle: „Visur gerai, bet Lietuvoj – geriausia“.

- Tikriausiai jums Melagių diena, jos išvakarės būna darbingiausias metų laikas, intensyvesnis net už Naujųjų metų sutiktuves.

- Iš dalies – taip. Šiomis dienomis kasdien turėjau po kelis koncertus.

- Ar per Melagių dieną kam nors yra pavykę jus „išmaudyti“, kad atsimintumėte visą gyvenimą?

- Taip. Draugeliai paskambinę pranešė, kad balandžio 1-ąją turiu koncertą. Kaip kvailys tikrai patikėjau, pradėjau ruoštis.

- O pats ar esate smagiai apgavęs?

- Melagių dieną visi būna pasiruošę, kad juos nori apgauti, todėl nesistengiu būtinai ką nors „išdurti“. Man užtenka to, kad kiekvieną dieną meluoju.

- Kaip galvoje archyvuojate anekdotus: pagal temas, pagal datą, pagal gašlumą?

- (Atsidusęs) O kaip galima archyvuoti? Kokius anekdotus pasakoju, priklauso nuo koncerto vietos, auditorijos. Labiau vyrų kompanijoje – apie moteris, meilę, kaime koncertuoju – apie traktorius, kaimišką meilę.

- Agentai pranešė, kad, būdamas studentas, iš po lovos nelegaliai pardavinėjote degtinę.

- (Itin smalsiai) O kas čia toks sakė!?

- Pagal Visuomenės informavimo įstatymą negaliu išduoti informacijos šaltinio.

- Vienu metu buvau bobutė. Labai trumpai. Studentai gimtadienius švęsdavo, įvairias progas – kodėl nepardavus ir uždirbus.

- Ar dažnai būna bloga nuotaika?

- Kaip ir kiekvienam, kuris įsivaizduoja, kad jam per metus bloga nuotaika būna du kartus.

- Kaip vaduojatės nuo jos?

- Važiuoju į gamtą.

- Ar dažnai nusėda akumuliatoriai ir kaip juos įkraunate?

- Kad visai nuvargčiau, reikia tikro renginių maratono, kaip su „Bentski šou“ kolektyvu prieš maždaug dešimt metų, kai per dieną būdavo trys, keturi koncertai. Tuomet mėnesiui baigiantis pradėdavo „važiuoti stogas“.

O kraudavau akumuliatorius žvejodamas arba medžiodamas. Jausdamas, kad pervargau, - meškerę į rankas ir prie vandens arba šautuvą ant peties ir - į laukymę.

- Ar sapnuose anekdotų nepasakojate?

- Būna, kad pasakoju. Ir ne tik – net sugalvoju sapne. Štai vieno iš naujausių anekdotų užuomazga buvo dieną prie kioskelio, o miegant jis gimė galvoje. Galite tikėti, galite – ne. Aš neblefuoju, nes šnekamės tai balandžio 1-osios išvakarėse.

- Labai smalsu jį išgirsti.

- Ateina žmogelis pirkti cigarečių:

- Paduokite man tą raudoną pakelį.

Žmogeliui paduoda, o jis:

- Palaukite, palaukite - kas ant jo parašyta.

- Rūkymas kenkia jūsų sveikatai.

- Ne, nepirksiu, ačiū.

Pardavėjas jau ruošiasi padėti cigaretes atgal.

- Palaukite, palaukite, o kas dar parašyta?

- Rūkymas kenkia aplinkiniams.

- Tuomet prašom duoti du pakelius.

Šiuo anekdotu noriu pabrėžti lietuvišką bruožą.

- Ar turite prietarą ar prietarų prieš koncertą?

- Kiekvienąkart prieš išeinant būna „mandražas“ - dreba kinkos. Nuolat ima kūną niežėti, prakaitas pila, pūslė varo į tualetą.

- Ar ilgai dreba kinkos?

- Ne. Užtenka pasakyti kelis žodžius: „Labas vakaras, mielas, gerbiamas žiūrove“, ir viskas.

Juokauju, jeigu prieš koncertą nebebus „mandražo“, reikės liautis koncertuoti. Tai bus ženklas, kad manęs nebejaudina scena, kad nebegaliu papasakoti taip, kaip noriu ir moku.

- Kaip išsisukate, kai už greičio viršijimą sustabdo jus policininkai?

- Pastaruoju metu aš nevažinėju automobiliu – geriau „tranzuoju“. O kai mane vežantį vairuotoją sustabdo už greitį, dažniausiai gelbėdamas jį, policininko paklausiu: „Dovanokite, kaip, sakėte, jūsų pavardė“.

Tuomet policininkai: „Gero kelio, Šilanskai“.

Matyt, pribrendo laikas, kai mane paleidžia.

- Tai esate žinomas?

- Tikriausiai. Lietuvoje dar truputį pažįsta.

- O populiarumo našta ar neprispaudė Šilansko?

- Truputėlį. Štai ir ketvirtadienį eidamas į Kauno sporto halę norėjau prasilenkti su iš treniruočių einančiais vaikinukais. Jie: „Na, karaliau, ar galėtum porą anekdotų suskelt?“

Ar vaikinukai, ar „bomžiukai“ paprašo – visuomet suraitau anekdotą kitą. O jei nepapasakočiau, iš karto sakytų: „Pasikėlęs“.

- Uošvė – geras žmogus?

- Nuuuooo. Apie mirusį gerai arba nieko.

- O pinigai kišenę drasko?

- Kad draskytų, reikia turėti mažą kišenę. O manoji normali – lengvai pinigai sutelpa.

- Kokį melą išpažįstate?

- Šventą. Pavyzdžiui, po sunkios avarijos sąmonę atgavusiam vyrukui negali pasakyti, kad su juo kartu važiavęs draugas žuvo. Pasakę, kad žuvo, tu ir jį gali į kapus nuvaryti. Yra tokių atvejų, kai negalima sakyti tiesos.

- Kodėl, kai vyrai geria, pradeda kalbėti apie moteris, o kai prigeria - lenkia rankas?

- Čia tas pats, kai klausiama, kuo skiriasi erelis nuo kiaulės. 300 gramų.

- Kokie tarpusavio santykiai tarp Lietuvos melagių?

- Tokie pat, kokie jūsų santykiai, pavyzdžiui, su Brazausku.

- Ar yra buvę, kad žiūrovai nesuprastų jūsų anekdoto?

- Yra.

- Kokia jūsų reakcija?

- Jokios. Aš nuo scenos vėžio negydau – ne Kašpirovskis. Ko Dievo žmogui neduota – to nepridėsi.

- Kas labiausiai erzina gyvenime?

- Labiausiai - kai nesilaiko žodžio. Ypač kai jo nesilaiko vyrai. Ši sąvoka turi platesnę prasmę. Kaip antai - negrąžinama skola ar neatvykstama į sutartą vietą, neatliktas darbas. Ir dar daug kas.

- Ar dalyvautumėte virvės stūmimo varžybose?

- Virvės stūmimo... Ne, aš geriau – mėtymo.

- Kodėl Klaipėdoje nėra aštrialiežuvių? O gal apie juos mes nieko nežinome?

- Yra, tikrai yra, bet jie – nedrąsūs. Žinau gerų memelenderių, nuostabių žmonių, gerų humoristų. Gal kai kas jaučia scenos baimę, o gal dėl gyvenimo būdo nenori lįsti į viešumą.

- Kada mes jus vėl išvysime Klaipėdoje?

- Planuoju po balandžio 1-osios. Jei atvirai, pasiilgau Klaipėdos. Baigiau jūsų mieste konservatoriją. Jūsų mieste – daug draugų, nuostabių žmonių. Ranką prie širdies pridėjęs sakau: „Jeigu leistų pasirinkti vieną iš didžiųjų miestų, kur gyventi, – rinkčiausi ne gimtąjį Kauną ar Vilnių, Šiaulius, Panevėžį, o Klaipėdą.

- Kas labiausiai traukia į mūsų miestą?

- Jūra. Todėl konservatorijoje mokydamasis nuomojausi butą Giruliuose.

- Ačiū už vyrišką pokalbį.

- Nėra už ką. Sėkmės jūsų laikraščiui, jūsų skaitytojams.