Lietuvai ruošiantis sutikti ir garbingai perlaidoti 1941 metų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikus, vėl paaštrėjo diskusijos dėl šešias savaites veikusio ministrų kabineto prieštaringo palikimo.

Laikinoji Vyriausybė vertinama dėl pastangų atkurti sovietų okupacijos sunaikintą Lietuvos valstybingumą, tačiau kritikai sako, kad jos politika nebuvo palanki žydų atžvilgiu. Dabartinė Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų perlaidojimui, bet jos atstovai oficialiuose renginiuose nedalyvaus.

Pokario metais į JAV persikėlęs ir ten 1974 metais miręs J.Brazaitis, iki karo turėjęs Ambrazevičiaus pavardę, Lietuvoje įvertinimo sulaukė 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus po mirties jį apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu - Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžiumi.

Tuo metu keturiolikmečiu moksleiviu buvęs V.Adamkus prisimena, kad nepriklausomybės atkūrimą 1941 metais paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui.

„Neužmiršiu tos minutės, kada Kauno radiofonas staiga prabilo valstybiniu himnu, vos nuaidėjus pirmiesiems sprogimams Kauno apylinkėse. Užėmus radiofoną, Lietuva paskelbė pasauliui, kad grįžta į laisvųjų tautų tarpą, paskelbė laikinąją savo Lietuvos vyriausybę. Tai žodžiais neapsakomi jausmai“, - interviu BNS sakė V.Adamkus.

„Vyriausybė, paskelbusi atsišaukimą į tautą, buvo tas idealas, kuris įkvėpė man patriotizmą, pasididžiavimą ir tikėjimą savo tauta. Ta diena, ta akimirka, atvirai pasakysiu, buvo mano pirmas sąmoningas psichologinis lūžis mano gyvenime, dėl kurio pasijutau, kas aš esu“, - kalbėjo prezidentas.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaracija perskaityta per Kauno radiją 1941 metų birželio 23-osios rytą. Kai birželio 25 dieną į Kauną įžygiavo Vokietijos kariuomenė, miestas jau buvo visiškai valdomas sukilėlių.

J.Brazaitis už Laikinosios vyriausybės vairo stojo, kai priešintis sovietų režimui sukurto Lietuvių aktyvistų fronto ministru pirmininku numatytam Kaziui Škirpai Vokietijos valdžia neleido grįžti į Lietuvą.

Tačiau dėl Vokietijos karinės, vėliau civilinės administracijos veiksmų Laikinoji vyriausybė greitai prarado galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Atsisakiusi tapti vokiečių patikėtinių taryba, Laikinoji vyriausybė rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustabdė.

„Birželio sukilimu ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymu lietuvių tauta įrodė, kad siekia ir gali kovoti dėl nepriklausomybės“, - rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

Tačiau kritikai sako, kad šiuo atveju užmirštama ir tamsioji pusė - prieš žydus nukreipta politika.

Europarlamentaro Leonido Donskio nuomone, dabartinės  Lietuvos Vyriausybės remiamas iškilmingas perlaidojimas iš esmės reiškia, kad „mes prisiimame faktiškai atsakomybę kaip valstybė už tą politiką, kurią vykdė tas kabinetas“.

„O ta politika, deja, yra liūdna, įskaitant Lietuvių aktyvistų fronto pirmąsias dienas, (Birželio sukilimo vado) Leono Prapuolenio kreipimąsi per radiofoną atšaukiant žydams Vytauto Didžiojo suteiktą privilegiją, žydus įvardijant kaip Lietuvos išdavikus... Ta yra pakankamai liūdni dalykai“, - kalbėjo jis.

„Laikinosios vyriausybės netapatinu su naciais - jie anaiptol nebuvo tokie patys, bet faktas yra toks, kad jie išleido daugybę įstatymų ir potvarkių, kurie žydus išskyrė iš kitų Lietuvos piliečių“, - BNS sakė L.Donskis.

Jo nuomone, iškilmingas J.Brazaičio perlaidojimas Vakaruose gali sumenkinti dabartinės Lietuvos valdžios pastangas dėl žydų paveldo Lietuvoje išsaugojimo ir kompensacijos už totalitarinių režimų nusavintą turtą.

„Lietuva padarė labai gražių ir taurių gestų, paskelbusi 2011 metus Holokausto atminties metais, pasielgė labai kilniai, ir net pranoko ne vieną Vakarų valstybę savo turto žydams grąžinimo klausimu. Bet sutikite, negalima vykdyti dviejų politikų - vienu metu pagerbti Holokausto aukas ir pagerbti Vyriausybę, kuri vis dėlto pasaulyje siejama su visai kita puse“, - sakė L.Donskis.

„Bijau, kad tas iškilmingas renginys, prie kurio Vyriausybė prisideda, nubraukia tas puikias pastangas ir tuos darbus, kurie buvo padaryti prieš tai. Manau, kad tai yra klaida“, - teigė jis.

Kritiškai Laikinąją vyriausybę vertina ir Lietuvos žydų bendruomenė, teigianti, kad jos politika, „kurią daugeliu atveju diktavo Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvos gyventojams nedviprasmiškai rodė, kad Lietuvos žydai nebėra lygūs piliečiai su lietuviais“, ir taip „žudymo gaivalas buvo ne stabdomas, o savotiškai skatinamas“.

Be to, kaip rašoma 2010 metais paskelbtame bendruomenės pareiškime, nebuvo „nė vieno Lietuvos laikinosios vyriausybės viešo pareiškimo ar kito dokumento, protestuojančio prieš masinį Lietuvos žydų persekiojimą“.

„Čia yra Lietuvos reikalas, bet žydai yra Lietuvos piliečiai ir žydai nukentėjo nuo šitos Laikinosios vyriausybės, kuri faktiškai palaikė nacius. Oficialios institucijos neturėtų to reikalo palaikyti. Tas dalykas truputį kompromituoja Lietuvą pasaulio akyse“, - BNS sakė bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.

Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta per Lietuvių aktyvistų fronto, kuris bendradarbiavo su vokiečiais, surengtą 1941 metų Birželio sukilimą, kilusį prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos ir su ja iki tol bendradarbiavusios Sovietų Sąjungos.

Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį. Susikūrusi Laikinoji vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą. Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų.

Pasak apžvalgininko, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio, Laikinoji vyriausybė dažnai vertinama pakankamai neatsižvelgiant į istorinį kontekstą ir remiantis sovietų suformuotas stereotipais.

„Ši tema 50 metų buvo išnaudojama propagandai. Įsitvirtino tam tikras stereotipas, kuris pasaulyje gana plačiai paplito. Sovietai norėjo būtinai J.Brazaitį sukompromituoti, nes jis buvo lietuvių bandymo atkurti nepriklausomybę simbolis“, - BNS sakė V.Valiušaitis, kuris yra parengęs J.Brazaičio raštų rinkinį.

V.Valiušaičio įsitikinimu, negalima vertinti „anų laikų įvykių iš šių dienų mūsų žinojimo bokšto“ - tuo metu nebuvo įtarimų, kad žydų persekiojimas pasieks tokį Holokausto mastą, nebuvo žinoma ir apie planus Baltijos šalyse kurti vokišką provinciją, be to, pati Laikinoji vyriausybė negalėjo daryti realios įtakos nacių politikai žydų atžvilgiu.

„Jie bandė kontaktuoti su vokiečių kariuomenės atstovais ir juos paveikti, kad žydų atžvilgiu elgtųsi kaip įmanoma švelniau. Jiems atsakydavo, kad ne tik lietuviai, bet ir kariuomenė neturi jokios kompetencijos žydų atžvilgiu, tai esąs SS ir vidaus politikos dalykas - “jūs nesikiškit", - kalbėjo V.Valiušaitis.

Jo teigimu, taip pat svarbu netapatinti Laikinosios vyriausybės su kai kuriais nacistinių pažiūrų Lietuvių aktyvistų fronto nariais - ši organizacija taip pat buvusi nevienalytė, o joje veikę provokiški „voldemarininkai“ netgi rengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę.

V.Valiušaitis teigė, kad iki šiol daug neaiškumų gaubia ir Laikinosios vyriausybės svarstytus vadinamuosius žydų padėties nuostatus, kurie yra vienas iš svarbiausių kaltinimų Laikinajai vyriausybei.

Jis atkreipė dėmesį, kad iki šiol nėra bendros nuomonės, ar tie nuostatai buvo priimti, jie niekada nebuvo paskelbti ir realiai neveikė, be to, buvo švelnesni negu anksčiau paskelbtos vokiečių taisyklės.

Pats J.Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios vyriausybės nariai pateko į vokiečių konclagerius.

Karo metais vengdamas suėmimo J.Ambrazevičius pakeitė pavardę į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais persikėlė į Jungtines Valstijas, kur dalyvavo išeivių lietuvių veikloje.

Lietuvoje vertinami J.Brazaičio nuopelnai lietuvių literatūrai, jo mokslinė ir pedagoginė veikla. Tarpukariu jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žurnalistinį darbą, parašė kelias biografines knygas.

Urnos su velionio palaikais Tarptautiniame Vilniaus oro uoste bus sutiktos ketvirtadienį. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atsisveikinimas vyks penktadienį ir šeštadienį. Sekmadienį palaikai bus palaidoti bažnyčios šventoriuje.

Lietuvos Vyriausybė palaikų perlaidojimui skyrė 30 tūkst. litų, tačiau aukščiausi valstybės pareigūnai oficialiuose renginiuose neketina dalyvauti. Ceremonijose ketina dalyvauti Kauno meras Andrius Kupčinskas ir prezidentas V.Adamkus. Vyriausybės nutarimu, palaidų perlaidojimas yra įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą.

Šeštadienį Vytauto Didžiojo universitete taip pat buvo numatoma mokslinė konferencija apie J.Brazaičio mokslinę, švietėjišką, rezistencinę ir politinę veiklą, tačiau pirmadienį universitetas pranešė nebenorintis renginio jo patalpose, todėl derinama kita vieta. Sekmadienį numatoma filmo apie J.Brazaitį „Likau gyvenimo paraštėje“ premjera „Romuvos“ kino teatre.

Per pirmąją sovietų okupaciją 1940- 1941 metais buvo įkalinta, nužudyta ar ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vėliau sekė trejų metų nacių okupacija, per kurią naciai ir vietos kolaborantai nužudė daugiau nei 90 proc. iš 200 tūkst. Lietuvos žydų. Taip sunaikinta ir šimtmečius klestėjusi Lietuvos žydų kultūra, kuri Vilniui buvo pelniusi Šiaurės Jeruzalės vardą.

1944 metais sovietams sugrįžus į Lietuvą, sovietai vėl ėmėsi kalinimų ir trėmimų, taip pat nužudė daugiau kaip 20 tūkst. su sovietų okupacija kovojusių partizanų ar jų rėmėjų. Iš viso sovietai į lagerius ir tremtį išvežė apie 275 tūkst. Lietuvos žmonių.