Tarptautinę antikorupcijos dieną Lietuva pasitinka pagerinusi korupcijos suvokimo rodiklius. Nevyriausybinės organizacijos "Transparency International" Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad atėjo laikas imtis veiksmų, o ne peržiūrėti įstatymus.

Tarptautinę antikorupcijos dieną Lietuva pagerino savo vietą korupcijos suvokimo indekse ir per metus pakilo penkiomis vietomis nuo 54 balų pernai iki 57 šiemet. Vis dėlto Lietuva jau kurį laiką nesusitvarko su korupcija viešųjų finansų sektoriuje ir nesugeba užtikrinti pranešėjo apsaugos. Apie šias problemas – interviu su S.Muravjovu.

– Kaip šiemet pasitinkame Tarptautinę antikorupcijos dieną, ką per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva nuveikė antikorupcijos srityje?

– Pagal Korupcijos suvokimo indeksą pasauliniame kontekste esame stiprūs vidutiniokai, tačiau, palyginti su ES valstybėmis, jau dešimtmetį liekame beveik toje pačioje 20-oje vietoje.

Skirtingi tyrimai rodo, jog galų gale turime įveikti kelis iššūkius, kad bent šiek tiek priartėtume prie kaimynių rezultatų. Visų pirma, turime išspręsti korupcijos problemą viešajame sektoriuje, nes pagal kyšininkavimą buvome paskutiniai ES, o kas ketvirtas gyventojas prisipažino davęs kyšį. Vis dėlto dar prieš kelerius metus taip teigė kas trečias lietuvis, tačiau situacijos, kada žmonės duoda kyšius ir mano, kad jie padės, nesikeičia – kyšininkavimas vyrauja sveikatos apsaugos, policijos, savivaldos srityse. Verslininkai kalba apie nepotizmą – bičiulių ir giminaičių protegavimą gaunant pareigas, o valstybės tarnautojai – apie politikų spaudimą siekiant asmeninės ar partinės naudos. Šios problemos išlieka didelės, todėl viena yra matyti gerėjančią situaciją, bet visai kas kita suprasti, kad kyšininkavimo rodikliai jau gana ilgai laikosi tokie patys, o politikai ir valstybės tarnautojai neskiria tam tinkamo dėmesio.

– Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko per dešimtmetį, ar kovoti su korupcija galėjo sektis prasčiau?

– Manau, kad per pastaruosius 15–20 metų gerokai pajudėjome į priekį. Kolegos iš Balkanų šalių nuogąstauja, kad jų politikai nė nevartoja antikorupcijos, skaidrumo sąvokų, o mūsų politikai jau supranta, kad kalbėti šia tema būtina, jie išmano tyrimų rezultatus kartais kur kas geriau už kitų šalių atstovus. Bet susiduriame su kita problema – nors ir turime reikalingus įstatymus, jie dažniausiai neveikia. Žinoma, patys jie ir neveiks, privalu juos taikyti. Taigi, turime disonansą – politikai kalba apie skaidrumą, partijos įtraukia antikorupcinius pažadus į savo programas, bet realybėje nesugeba pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Manau, politikai tiki, kad gali dar daugiau prižadėti, o žmonės prieš rinkimus pamirš, ką girdėję prieš kelerius metus. Bet turime kitą gerą žinią – visuomenė aktyvėja. Žmonės teigia nenorintys duoti kyšių, jie išmano savo teises ir nori jomis naudotis, verslo bendruomenė siekia būti skaidresnė ir spręsti problemas be kyšių.

Kita vertus, neišsprendžiame elementarių problemų – nesugebame užtikrinti tinkamos pranešėjų apsaugos. "Transparency International" atliktas ES šalių tyrimas parodė, kad Lietuva, deja, yra tarp šešių prasčiausiai įvertintų valstybių. Manau, tai aiški žinia, kad pagaliau reikia ką nors daryti. Ypač, kai Pranešėjo apsaugos įstatymo projektas jau keletą metų guli Seimo stalčiuose.

– Po prekybos centro tragedijos Latvijoje "Maximos" prekybos sistemos darbuotojai ėmė kalbėti apie tinklo problemas, tiesa, anonimiškai. Ar pranešėjo apsauga, kurios neturime, padėtų tokiais atvejais?

– Tiesa, kad dažniausiai apie būtinybę užtikrinti tinkamą pranešėjo apsaugą prabylame po baisių kelto "Estonia", Černobylio tragedijų. Ir "Maximos" atveju pasigirdo kalbų, suprask, darbuotojai jau žinojo, kad kažkas yra ne taip.

Kai kurie įstatymai vos priimti keičiami daugybę kartų, o jei šio įstatymo nėra, vadinasi, kas nors jo nenori. Politikai tiki, kad šis tas padaryta, bet juk jie skaito ataskaitas, tyrimus ir neabejoja, jog pranešėjo apsauga Lietuvoje neveikia. Tačiau jie jos nenori ir nepriima su ja susijusio įstatymo. Aš manau, kad pranešėjo apsaugos galimybė padėtų išjudinti į aklavietę patekusias problemas, kad ir regionuose. Į ką saugiai kreiptis Raseiniuose, Anykščiuose ar Kaišiadoryse, ar pranešęs žmogus vėliau ras darbą? Pavyzdžiui, Dalia Budreviečienė po vadinamojo vokelių skandalo prisipažino, kad antrą kartą viešai apie šią problemą neprabiltų.

– Pranešėjo apsauga prilyginama liudytojo statusą turinčio asmens apsaugai. Kuo jie skiriasi?

– Šie dalykai painiojami, į pranešėjo apsaugą žiūrima per baudžiamojo persekiojimo prizmę. Didžiausias skirtumas tas, kad pranešėjo apsauga yra labiau susijusi su darbdavio ir darbuotojo ryšiu, tai darbo santykių ir Darbo kodekso reikalas.

– Kiek žmonių praneša apie galimus korupcijos atvejus? Ar atsirastų daug žmonių, kurie pasinaudotų pranešėjo teise?

– Įstaigos renka šiuos duomenis, bet tiksliai neaišku, kiek žmonių praneša apie piktnaudžiavimo ir korupcijos atvejus. Skaičiuojame, kad tokių gyventojų yra kelios dešimtys tūkstančių.

Institucijos giriasi, kad jos reaguoja į skundus ir tiria informaciją. Tokia jų reakcija, žinoma, yra labai gerai, tačiau kyla kitas klausimas, kas nutinka apie problemas pranešusiems žmonėms? Juk tai didelis iššūkis: žmogus išdrįsta pranešti, o paskui gali sulaukti nemalonių padarinių. Būtent tokios informacijos mūsų institucijos ir neturi. Nors pasaulinė patirtis rodo, kad sužinoti, kas pranešė, nesunku, – dažniausiai tai būna jau kalbėjęs ir vadovo dėmesį į problemą atkreipęs darbuotojas.

Kita vertus, kanalai, kurie veikia Lietuvoje, nors ir vadinami anoniminiais, dažnai neužtikrina pranešėjo duomenų apsaugos, nes duomenis apie asmenį gali pasiekti net tie, apie kuriuos jis pranešė.

Australija atliko detalų tyrimą ir savo nuostabai suprato, kad dažniausiai apie problemas organizacijoje praneša vidutinės grandies darbuotojai, kurie joje dirba keletą metų, nenori jos palikti, todėl ir kelia klausimus, kad pagerintų darbo kokybę sau ir kitiems. Tokia ir yra pranešimo esmė, taigi, siūlome bet kuriai institucijai užtikrinti vidaus pranešimo kanalus. Nereikia manyti, kad pranešėjas iškart pakelia telefono ragelį ir skambina žiniasklaidai, jei pokyčių galima pasiekti organizacijos viduje.

Kalbame apie tai, kad pranešėjų veiksmai vertingi kovojant su korupcija, bet jie prisiima naštą, kurią jiems reikėtų palengvinti. Juk mes norime žinoti, kas vyksta mūsų visuomenėje, ką daro įvairios organizacijos, o jų vadovai, žinodami, kad apie jų neteisėtus veiksmus gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, prieš piktnaudžiaudami savo padėtimi pagalvotų du kartus.

– Neturime pavyzdžių, kad korumpuoti asmenys būtų nuteisti realia laisvės atėmimo bausme. Kokių sankcijų turėtų sulaukti korumpuoti pareigūnai?

– Man atrodo, kad Darbo partijos bylos fone gyventojai gali kvestionuoti, kaip apskritai veikia mūsų sistema, bet praėjusią vasarą sulaukėme teigiamų rezultatų. Tokie pavyzdžiai valstybei vertingi ypač ilgalaikėje perspektyvoje, nes žmonės nori žinoti, ar gali kas nors atsitikti, jei esi aukštas pareigūnas ar politikas. Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko korupcinių bylų analizę, paaiškėjo, kad teismai nesiunčia korumpuotų asmenų į kalėjimą, bet bausmė atliekant ją kalėjime nėra artima ir pasaulinei patirčiai, esą užtenka to, kad padaryta žala reputacijai.

Žinoma, sugadintos reputacijos padariniai kalbant apie Lietuvą atrodytų naivūs, ir aš suprantu tokį žmonių požiūrį, bet turime suprasti, kad į kalėjimą pasodinti sunkiau nei užtikrinti prevenciją ir sulaikyti nuo piktnaudžiavimo. Turtingi žmonės suinteresuoti nesėsti į kalėjimą, tad jie samdosi gerus advokatus, nes teisinėje valstybėje tai yra dviejų pusių reikalų – vienas siekia įrodyti nusikaltimo faktą, kitas aiškina, kad tai nebaisu.

Manau, reikia įvardyti, kur kyla didžiausi pavojai. Prieš kelis mėnesius atlikome ES paramos skirstymo rizikos vertinimą. Paaiškėjo, kad vienas didžiausių pavojų slypi jau net strateginiame lygmenyje, kai galima didelė neteisėta lobistų, politikų kitų suinteresuotų grupių įtaka sprendimams. Vėliau viskas gali būti skaidru, bet jei šalies milijardai nukreipiami suinteresuotai sričiai, mes juos prarandame dar iki tol, kol parama panaudojama. O mes nė nežinome, kas yra lobistas. Suprantame, kad politikai veikia kaip lobistai, o partijos – kaip verslai. Turime domėtis, kaip politikai balsuoja. Praėjusiais metais sukūrėme interneto puslapį manoseimas.lt, kuriame gali balsuoti vienu ar kitu klausimu, atidavęs savo balsą pamatai, kaip pasidalijo politikų balsai.

– Kokie politikų veiksmai neskatina tikėti veiksminga kova su korupcija?

– Politikai dažnai pasižymi dvejopu tonu: arba jie nesureikšmina svarbių problemų, arba mano, kad gali apie jas kalbėti. Aš suprantu, kad yra nemažai politikų, skiriančių dėmesio reikšmingoms problemoms, bet, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje nematau sprendimų, kurie išnaikintų kyšininkavimą. Niekas neieško veiksmingų sprendimų, suprask, tokios problemoms išsispręs savaime. Viena vertus, džiaugiamės pasistūmėję korupcijos suvokimo reitinge, kita vertus, nuo Estijos mus skiria 11 balų, tiek pat, kiek Estiją nuo Vokietijos.

– Kuo naudinga atnaujinta 2011–2014 m. Nacionalinė kovos su korupcija programa?

– Kitąmet bus priimta naujoji programa, o dabartinės programos įgyvendinimas vėluoja, šis faktas, matyt, daug ką pasako. Iš dalies gerai, kad turime struktūruotą dokumentą, tačiau įstaigos nelabai noriai įsitraukia į antikorupcinę veiklą, o programos nuostatas įgyvendina paviršutiniškai, dėl paukščiuko.

Programoje pernelyg didelis dėmesys skiriamas įstatymų tobulinimui, nors man aišku, kad atėjo laikas ieškoti konkrečių sprendimų. Pavyzdžiui, reikia ne siūlyti peržiūrėti lobistinės veiklos reguliavimą, bet užduoti klausimą, ar nereikia jo atsisakyti, nes jis neefektyvus. Turime 34 lobistus, 12 iš jų teikia ataskaitas, vadinasi, tai visiška painiava, kai visi daro ką nori. Mums reikia sistemos, kuri rodytų, kas konkrečiai prisideda prie įstatymo priėmimo. Kitaip tariant, kovos su korupcija programa turi orientuotis į praktinius sprendimus.

Neseniai kolega man sakė: "Kalbame apie skaidrumą, o tai įtvirtinta dar mūsų "Tautiškoje giesmėje". O aš prisiminiau himno žodžius ir pagalvojau: "Tikrai." Juk mes turime daug vilties, todėl viskas pasiseks gerai.