Žmonių, suprantančių, kokią grėsmę lietuvių tautai kelia sovietizacija, netrūko, tačiau vyresnioji akademikų karta daug diskutavo, o konkrečius veiksmus vis atidėdavo, ragino palaukti. Tada iniciatyvą perėmė būsimo Sąjūdžio jaunimas – jauni mokslo darbuotojai, architektai, ką tik disertacijas apsigynę filosofai tryško entuziazmu ir ragino steigti Sąjūdį kuo greičiau.

Į birželio 3 d. įkurto Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 žmonės. Beveik pusė jų tada priklausė Komunistų partijai – anot Sąjūdžio jaunosios kartos atstovų, tuo metu tai suteikė šiokią tokią garantiją, kad naujoji  organizacija nebus išvaikyta.

Jau po kelių savaičių Vilniuje iš rankų į rankas keliavo pirmas „Sąjūdžio žinių“ numeris. Gandai apie Vilniuje prasidėjusius pokyčius pasiekė ir atokiausius Lietuvos kampelius. Sąjūdį remiantys žmonės ruošėsi pirmajam Sąjūdžio mitingui Katedros aikštėje.

O tauta suprato, kad 1988 m. vasarą prasidėję įvykiai pakeis visos Lietuvos istoriją.