Spalio 1-ąją iš Prahos pajudėjo traukinys, kuriuo išsvajotosios Vakarų Vokietijos link patraukė minia Rytų vokiečių. Ne vieną dieną praleidę prie VFR ambasados Čekoslovakijos sostinėje jie važiavo į šalį, apie kurią svajojo jų tėvai, vyresnieji broliai, galiausiai – ir patys. Jų akys degė viltimi, o širdys netrukus džiūgavo drauge su milijonais vakariečių, kurie tautiečiams iš Rytų tiesiog gatvėse dovanojo ne tik broliškus apsikabinimus, bučinius, bet ir pluoštelius markių.

Žydrų svajonių traukinys į Vakarus pukšėjo prieš du dešimtmečius – šią savaitę tuo pačiu keliu išvyko tik jo simbolinis sąstatas. Kai kurie anuometiniai vilties traukinio keleiviai ir juos globoję vakariečiai šiandien mielai apsuktų garvežį. Kad ir kokios džiugios būtų šiandien Vokietijos vienybės dieną, o jau netrukus – ir Berlyno sienos griūties 20-metį švenčiančių Vokietijos politikų kalbos, realybė tapyta ne rožine spalva.

Naujausios apklausos rodo, kad maždaug kas septintas vokietis norėtų atkurti Berlyno sieną: tuomet, kai šalis buvo padalyta, gyventa geriau. Taip mano 16 proc. Vakarų Vokietijos ir dešimtadalis rytinių žemių gyventojų. Turtingos Vakarų pusės gyventojai nepatenkinti, kad iš jų atimami pinigai komunistų nustekentai rytinei pusei atkurti. Čia savo ruožtu istoriją keiksnoja ištisa karta – labiausiai tie, kas VDR užaugo ir baigė mokslus. Tiksliau, tapo dikriminuojančios VDR švietimo sistemos auka, todėl galėjo baigti tik kokią amatų mokyklą prie jau nebeegzistuojančios šaldytuvų gamyklos.

Per du dešimtmečius į žemes, kuriose taip ir nebuvo sukurtas komunizmas, iš Vakarų nutekėjo apie 1,2 trln. eurų. Tačiau rytiečių šis skaičius neguodžia. Vaikystėje jie slapčia džiaugdavosi galimybe bent pro "rūką" matyti Vakarų vokietukams transliuojamas televizijos laidas, šiandien jie pro tokį pat rūką mato ir išsvajotąją gerovę. Jau antrą dešimtmetį statistika beveik nesikeičia: rytinių žemių gyventojai uždirba mažiau nei jų tėvynainiai Vakaruose. Šiandien šis skirtumas – 20 proc.

Statistika drauge su paprasčiausia nostalgija vaikystei, tapo puikia priedanga kairiesiems radikalams, kurie po praėjusio sekmadienio rinkimų Vokietijos parlamente turės rekordinį mandatų skaičių. Šioje stovykloje – pernelyg daug egocentriškų politikų, kad jie taptų vieninga jėga ir įgyvendintų ryškiausius rinkėjams duotus pažadus. Daug svarbiau ne būsimi radikalų darbai, o tai, kad rytinių žemių vokiečių ir šiandien balsuoja už bent teorinę galimybę sugrįžti į VDR laikus.

Prieš gerą dešimtmetį vertindami susivienijimo pasėkmes sociologai išpopuliarino terminą "Berlyno siena galvose", kuris esą neleidžia įveikti mentaliteto, psichologinio ir kitokių skirtumų tarp Vakarų ir Rytų. Panašu, kad šią nematomą takoskyrą panaikinti daug sunkiau nei sugriauti 167,8 km ilgio mūrą su visomis apsauginėmis tranšėjomis ir sanitarinėmis zonomis.