Įstrigo matytas vaizdas

Gydytojai ir seselės rūpinasi fizine vaiko sveikata, tačiau teikti nuolatinę emocinę paramą jie negali. Šią misiją jau ne vienus metus atlieka iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai, plačiai pabirę po visą Lietuvą. Vieni tai daro dėl širdies ramybės, kiti – gyvenimo pilnatvės. Nepaisant motyvų, tikslas vienas ir tas pats – vaikų laimė ir kuo mažiau vienatvės gydymo įstaigose, kuriose jie praleidžia ne vieną dieną.

Ašarą Balčiūnienę į savanorystę pastūmėjo mamos pavyzdys ir asmeninė patirtis – su pirmagime atsidūrusi ligoninėje, sykį eidama koridoriumi pro palatos langą ji išvydo lopšelyje gulintį kūdikį. Šalia nebuvo nei mamos, nei slaugytojos, tik varvantis mišinuko buteliukas, atremtas į stiklą. Kaip vėliau išsiaiškino Ašara, mažylio atsisakė mama. Jis buvo paliktas vaikų namuose. Ligoninės vaizdą moteris ilgai nešiojosi atmintyje, todėl, kai tik sužinojo apie organizacijos „Savanoriai vaikams“ iniciatyvą „Niekieno vaikai“, nusprendė prie jos prisijungti. Tai pavyko padaryti ne iš karto. 2020 m. prasidėjo pandemija, o kartu su ja – apribojimai, dėl kurių Ašarai savo svajonę teko laikinai atidėti.

„Šeimoje buvo didesnės rizikos asmuo – vyras, vartojantis vaistus nuo aukšto kraujospūdžio, todėl tąsyk tarp savanorių nepatekau“, – anot A. Balčiūnienės, jos laikas išaušo 2021-ųjų gruodį.

Priežastis: Ašarą prisijungti prie „Niekieno vaikų“ paskatino ligoninėje matytas vienišas kūdikis, kuriam net mišinuko nebuvo kam sumaitinti, – buteliukas buvo padėtas taip, kad mišinukas pats varvėtų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Po atrankos ir specialių mokymų, kurių metu buvo kalbama apie vaikų ir suaugusiųjų prieraišumą, emocijas ir jausmus, netinkamą vaikų elgesį ir reakciją į jį, moteris kartu su kitais bendraminčiais gavo savanorio pažymėjimą, jai atvėrusį ligoninių ir jose esančių mažųjų ligoniukų palatų duris. Savanorystės kelio pradžią Ašarai mena keturių mėnesių Greta (vardas pakeistas), kuri iš globėjų namų atkeliavo į Kauno klinikas. Čia jai buvo įvesta gastrostoma, pro kurią mergaitė buvo maitinama kelis mėnesius. Vėliau mažylė išvyko, o maždaug po pusmečio grįžo atgal į gydymo įstaigą. Iš savo koordinatorės apie tai Ašara sužinojo viena pirmųjų.

„Į Klinikas grįžo Greta. Gal nori su ja susitikti?“ – A. Balčiūnienė neslėpė, kad po koordinatorės skambučio pas mažylę, kuri į gydymo įstaigą grįžo ūgtelėjusi ir gerokai sustiprėjusi, ji skriejo tarsi ant sparnų. Panašūs jausmai esą užsimezga kaskart, kai su ligoniuku tenka praleisti daugiau laiko.

Dabar daugiau klauso

Pirmuosius metus Ašarai teko bendrauti daugiausia su kūdikiais. Moteris juos mylavo, čiūčiavo, kalbėjo ir dainas dainavo. Nors savanoriams nepriklauso, keitė sauskelnes, maitino mišinukais, vežė juos į lauką.

„Man nesunku, juolab kad pati tris vaikus užauginau ir žinau, kaip ką daryti“, – kalbėjo A. Balčiūnienė.

Sykį jai buvo paskirtas paauglys, tačiau pastarojo savanorė taip ir neišvydo – likus kelioms valandoms iki jųdviejų susitikimo, Ašara sužinojo, kad vaikinas mirė. Pastaruosius metus savanorė lankosi Kauno klinikų Nefrologijos klinikoje, kur kaip sako pati, patyrė visai kitokią savanorystę ir įgijo naujų įgūdžių.

„Per pirmuosius metus aš kalbėjau, o per antruosius klausau – kalba vaikai“, – šypsojosi moteris.

Dabar ji nemažai laiko praleidžia su devynerių Dmitrijumi (vardas pakeistas) – kiečiausiu Kauno klinikų dailininku iš Ukrainos, kuriam labai patinka Ašaros masažas. Todėl, kai tik juodu susitinka hemodializių metu, berniukas jai ištiesia kojas. Anot savanorės, kiekvienas vaikas tarsi spyna, kurią atrakina skirtingi raktai, todėl labai svarbu rasti tinkamą. Vienam patinka pokalbiai, kitam – vartyti žurnalus, trečiam – žaidimai. Dmitrijui labai patinka piešti, todėl ateidama pas savo bičiulį Ašara visuomet atsineša flomasterių.

Visi mes esame kaip grybai, kuriuos jungia grybiena – paguoda.

„Jis prašo, kad filmuočiau, kai piešia. Tada mes abu žiūrime vaizdo įrašus“, – kalbėjo A. Balčiūnienė, savanorystei kiekvieną savaitę skirianti po penkias valandas, kurios esą prabėga kaip penkios minutės.

Nori dalytis paguoda

Tų pačių metų gruodį kartu su Ašara savanoriauti pradėjo ir Aurelija Liutkevičienė. Iki tol dalyvavusi „Maisto banko“, Raudonojo Kryžiaus iniciatyvose, į organizacijos „Savanoriai vaikams“ veiklą moteris įsitraukė dėl kelių priežasčių.

„Visi mes esame kaip grybai, kuriuos jungia grybiena – paguoda. Yra taškų, kurių ji nepasiekia, todėl man norėjosi dalyvauti tame cirkuliacinių medžiagų apsikeitime, – A. Liutkevičienė džiaugėsi, kad, pradėjus tai daryti, jos gyvenimas įgavo didesnę prasmę, o laikas – vertę. – Būnant su vaikais negaila nė vienos minutės. Tu supranti, kad duotąją akimirką buvai ten, kur turėjai būti, ir darei tai, ką turėjai daryti.“

Nors palatų duris varsto jau beveik dvejus metus, prieš pirmuosius susitikimus Aurelija vis dar jaučia jaudulį, nes nežino, kaip ją pasitiks vaikas. Galbūt sėdės sunėręs rankas ir nepratars nė žodžio, galbūt paprašys išeiti ir daugiau nesirodyti. Nors į panašias situacijas moteris nė sykio nebuvo papuolusi, žino, kaip reikėtų elgtis išgirdus „ne“.

„Atsisakymas bendrauti išduoda problemas. Tokių vaikų palikti nevalia“, – anot A. Liutkevičienės, savanoriai turi rasti būdų, kaip prakalbinti užsisklendusį vaiką ir jam padėti.

Tais atvejais, kai sunku patiems rasti sprendimą, gelbėja organizacijos psichologai. Įprastai pirmojo susitikimo metu mezgasi vaiko ir savanorio pažintis. Vieniems susibičiuliauti pavyksta greičiau, kitiems reikia laiko. Aurelijai dažniausiai padeda jos gebėjimas už durų palikti dalį savęs, o likusią dalį sutapatinti su vaiku.

Pasiaukojimas: Aurelijos įsitikinimu, laikas, kurį ji praleidžia su vaikais – pats prasmingiausias. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Visi nori dėmesio

Nors visi vaikai skirtingi, šį tą bendro jie turi – kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, nori dėmesio, kurio poreikį išreiškia skirtingais būdais. Vienas vaikas gali kąsti į ranką, kitas tą pačią ranką suspausti savo delne ir nepaleisti.

„Beveik visi vaikai prisiriša ir laukia savanorių. Nelaukia tik labai išskirtiniais atvejais, nes mato mus kaip daiktus, – A. Liutkevičienė to taip pat nepatyrė, tačiau žino, kaip atrodo prie lifto lūkuriuojančių vaikų akys, kai pamato ją išlipančią. – Atrodo, kad jie savo meilę kibirais gali pilti. Todėl tikrai žinau, kad duodu jiems mažiau, nei gaunu. Tarkim, būdama savanore išmokau žaisti su mašinėlėmis. Patikėkite, man, užauginusiai dvi dukras, tai buvo iššūkis.“

Nors nenaujokė, Aurelijai vis dar sunku susitaikyti su negalia, kurią mato ligoninėse, todėl, kaskart išvydusi prie lovos prikaustytą jauną žmogų, ji išgyvena visą jausmų gamą. Pirmiausia – sukrėtimą, paskui – suvokimą, kad jo gyvenimas yra lygiavertis tavajam.

„Jis jaučia skausmą ir džiaugsmą, kurį galbūt ne visada supranti. Jo gyvybė – ta pati duotybė kaip ir tavo“, – A. Liutkevičienė prisiminė kelias istorijas, kurios atrodė beviltiškos, o baigėsi laimingai. Tarkim, vienas vaikinas, kuriam medikų prognozės buvo nepalankios, ne tik pabudo iš komos, bet ir ėmė judėti. Svarbiausia, anot savanorės, – stengtis. Išgelbėti gal ir nepavyks, bet dieną padaryti prasmingesnę tikrai įmanoma. Krustelėjęs pirštas ar į viršų kilstelėję ligoniuko lūpų kampučiai yra saldžiausias medus savanorio sielai.

Ne vien tik negalia ir netektis Aurelijai širdį drasko. Moteriai ypač sunku matyti socialinę nelygybę ir žmonių abejingumą šalia esančiam.

„Iš vaiko girdi, kad jis gyvena rajone kartu su mylinčia mama, močiute, kuri kepa nuostabius blynus. Tuo metu iš kitur sklinda kalbos, kad šeima neturi vandens, o didžiausia mamos svajonė – nusitiesti vamzdį iš šulinio į jų būstą. Tie žmonės yra orūs ir drovūs, o aplinka abejinga“, – moteris prisiminė ir daugiau panašių situacijų, kurios ją privertė susimąstyti. – Apie ką svajoja vaikai? Vienas nori paspirtuko, kitas – planšetės, o čia vaikas tikisi, kad galbūt šiemet jis turės žieminius batus...“

Paklausta, kaip atsikrato sunkių minčių, Aurelija džiaugėsi savo kolegomis. Savanoriams, anot jos, labai padeda bendruomeniškumo jausmas ir kartą per mėnesį vykstantys susitikimai, kurie yra geriau už bet kokią grupinę psichoterapiją. Kai garsiai išsakai savo emociją ir sužinai, kad ir kitas išgyvena tą patį, pasidaro kur kas lengviau.

Laukiami nauji savanoriai

Iniciatyva „Niekieno vaikai“ jau penkerius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Daugiau nei 200 iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių pacientus lanko ligoninėse ir krizių centruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje. Savanoriai lankosi ne tik darbo metu, bet ir vakarais, savaitgaliais, prireikus – naktį. Konkretus budėjimo grafikas sudaromas pagal poreikį, atsižvelgiant į vaiko interesus. Visais atvejais siekiama, kad būtų kuo mažesnė savanorių kaita prie vieno vaiko, kad užsimegztų ir išliktų emocinis ryšys.

Supranti, kad duotąją akimirką buvai ten, kur turėjai būti, ir darei tai, ką turėjai daryti.

Savanorių poreikis visuomet išlieka didelis. Ypač laukiami vyrai savanoriai. Aurelija su Ašara pasakojo, kad pastaruosius vaikai ypač myli. Mokyklose įpratę matyti moteris mokytojas, poliklinikoje – moteris medikes, parduotuvėje – moteris pardavėjas, vaikai į vyrus savanorius žiūri visai kitaip.

„Konkuruoti su dėmesiu, kurį jie gauna, mes, moterys savanorės, tikrai negalime“, – atviravo A. Balčiūnienė.

Žinoma, savanoriauti kviečiami ne tik vyrai. Organizacija laukia visų, kurie jaučia norintys tai daryti ir turintys tam laiko. Savanoriais gali tapti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys, galintys vaikams skirti mažiausiai 25 valandas per mėnesį arba 300 valandų per metus ir papildomai 2 valandas per mėnesį savanorių susitikimui. Savanoriai patys nurodo, kada gali skirti savo laiką. Visuose miestuose prieš kiekvienas atrankas nuotoliniu būdu yra vykdomi informaciniai renginiai, kurių metu pasakojame apie tai, ko reikia, norint pradėti savanorystę organizacijoje, kaip vyksta savanorystė ir kodėl ji tokia reikalinga vaikams. Artimiausias informacinis renginys vyks rugsėjo 20 d. 18 val. „Zoom“ platformoje (registracija čia: bit.ly/45jtzBw). Po jo ir dar trijų tą patį mėnesį numatytų renginių visiems dalyviams bus išsiųsta atrankų anketa. Vėliau vyks atranka, po jos – mokymai, sveikatos patikra ir galiausiai bus pasirašoma terminuota vienų metų sutartis.

Apie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorius

– Savanoriai pasirūpino, kad daugiau nei 900 vaikų ligoninėse nebūtų vieniši, nes šie vaikai – visų mūsų vaikai.

– Kasdien savanorių palaikymo ligoninėse laukia vidutiniškai 6 vieniši vaikai.

– Prie vienišo vaiko savanoriai budi tiek, kiek reikia. Ilgiausias budėjimas truko net dvejus metus ir 9 mėnesius.

– Savanoriai budi ir prie kūdikių, ir prie paauglių, nes tiki, kad bet kokio amžiaus vaikas ligoninėje neturi likti vienišas.

– Nuo veiklos pradžios savanoriai su vienišais vaikais ligoninėse jau praleido daugiau nei 71 176 valandas. Jei jas sudėtume į vieną budėjimą, jis truktų net aštuonerius metus.