FESTIVALIO PREMJERA
Scenoje sproginėjo muilo burbulai ir skraidė drugeliai
Vakar baigėsi 7-asis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kurį rengia Klaipėdos muzikinis teatras. Šių metų festivalio devizas „Muzikinė Viena nuo V. A. Mocarto iki A. Šionbergo“ skambėjo ne tik mūsų uostamiestyje, bet ir Juodkrantėje, Nidoje, Palangoje, Plungėje. Rugpjūčio 1-23 dienomis kone visa muzikinė Viena persikėlė į Lietuvos pajūrį. Klaipėdos muzikinis teatras vieną po kitos čia pristatė net penkias spektaklių bei koncertinių programų premjeras. Festivalio publika pirmoji pamatė V. A. Mocarto operą „Figaro vedybos”, vokalinį-choreografinį diptiką „Viltis ir nakties praregėjimas“ pagal A. Šionbergo muziką, I. Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. Prasidėjęs žaismingu muzikiniu reviu „Vienos valso karalius Johanas Štrausas“ Klaipėdoje, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ baigėsi iškilmingomis V. A. Mocarto „Karūnavimo mišiomis“ Nidoje, Romos katalikų bažnyčioje.
Įsijautė į muziką
Šeštadienį Klaipėdos muzikinio teatro scenoje triumfavo I. Kalmano trijų veiksmų operetė „Čardašo karalienė“, dar žinoma kaip „Silva“. Spektaklį pastatė režisierius Gintas Žilys, dirigentas Stasys Domarkas, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, scenografas Artūras Šimonis, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir baletmeisteris Vaclovas Sasnauskas. Įdomu, kad „Silvą“ 1992-aisiais Kauno muzikiniame teatre statė irgi G. Žilys su S. Domarku, pasikvietę į talką žinomą teatro dailininkę J. Miliauskaitę ir latvių baletmeisterę J. Pankratė. Matyt, ne atsitiktinai klaipėdiečių pastatyme nemažai esama išties pavykusio kaunietiškojo spektaklio atbalsių, baletmeisteris J. Sasnauskas čia atkūrė ir J. Pankratė choreografiją. Ji įstabi tuo, kad vengrų folkloru, čigoniška ir varjetė dvasia trykštantys šokiai įpinti į arijas ir duetus, jais žaviai, kaip orchidėjų girliandomis, apipintas visas spektaklis. Jame šoka ne tik baleto trupės artistai, bet ir solistai, choristai. Tiesa, kitąsyk jiems nelengva vienu metu lengvai suktis šokio sūkury ir dainuoti nedūstant, pataikyti į ritmą, tačiau tai spektakliui įkvepia daugiau gyvybės, natūralumo, išvaduoja jį nuo bet kokio statiškumo. Kita vertus, mūsų solistai taip dar neįpratę. Ko gero, tai viena iš priežasčių, kodėl salėje dažnai nebuvo galima suprasti, ką jie dainuoja. Ar orkestras savo „duobėje“ grieždamas taip įsijautė į siautulingą I. Kalmano muziką, kad visai pamiršo ir sceną, ir salę, ir bendrą balansą?
Iš „aukso fondo“
Bet juos galima suprasti, nes I. Kalmano čardašai, valsai ir apskritai nepaprastas muzikos melodingumas, jos nostalgiškas charakteris, veržlus, aistringas temperamentas bemat užkariauja visų, o svarbiausia – žiūrovų širdis. Ne be reikalo šis kompozitorius vadinamas muzikinės komedijos meistru, o jo „Čardašo karalienė“ yra pasaulio operetės lobyno pažiba. Tereikia išgirsti Silvos ir Edvino duetą „Ar tu meni...“ antrajame veiksme ir norisi niūniuoti šią nuostabią melodiją, kurią vėl priminė festivalio premjera. Argi ne puiku, kai žmonės, išeidami iš teatro, sau tyliai dainuoja?
Nieko nuostabaus, kad I. Kalmano „Čardašo karalienė“ („Silva“) nuo pat savo pirmojo pasirodymo Vienos scenoje 1915-aisiais vis dar sulaukia stulbinančio pasisekimo, iki šiol statoma viso pasaulio teatruose - ir dėl nuostabios muzikos, ir dėl jos verto, meistriškai suręsto libreto. Tiesą sakant, - tobula klasikinė muilo opera. Teko matyti ir Maskvos, Sankt Peterburgo operetės teatrų, Kauno muzikinio teatro „Silvos“ pastatymus – senesnius ir atnaujintus. Atrodo, ką gi dar naujo gali publikai pasiūlyti šios operetės statytojai, kai daugelis šio žanro gerbėjų kūrinį jau žino kone atmintinai?
Įkvėpė originalumo
Klaipėdietiškajai „Čardašo karalienei“ bene daugiausia originalumo įkvepia A. Šimonio scenografija ir J. Rimkutės kostiumai bei subtilus, gerai apmąstytas ir su scenovaizdžiu susiliejantis spektaklio apšvietimas. Šviesos scenoje nėra daug, dažnai ji išvis prigęsta, bet tuo metu suspindi gebenėmis ir voratinkliais apaugę senų dvaro rūmų kuorai, marmurinės jų baliustrados, išryškėja kupolo kontūrai, aukštas dangus. Scenografija palieka labai erdvų, trimatį įspūdį. Ji lengva, papuošta grakščiu plonytės metalo konstrukcijos ažūru, kuris stebėtinai dera su marmuru, orchidėjomis, į jas labai panašiais naktiniais drugiais, nutūpusiais abažūrą... Ak, kaip į juos panašios tos „varjetė mergaitės - drugeliai“, kurios skraido po sceną šokio sūkury ir veržiasi į meilę kaip į šviesą be baimės sudegti...
Gyvenimo geismo, šviesos ir skrydžio pojūčio sklidini ir J. Rimkutės „Čardašo karalienei“ sukurti kostiumai. Dailininkė drąsiai ir tiesiog virtuoziškai derina stiprias spalvas (raudoną, rausvą, mėlyną, baltą, juodą) ir įvairiausių faktūrų audinius - gipiūrą, šifoną, šilką, atlasą, aksomą, nevengia ir blizgučių, kurie atrodo tikrai nepigiai. Operetės kostiumai tiesiog alsuoja prabanga, jie stilingi ir be priekaištų skoningi. Jų autorė puikiai jaučia saiką ir išmano savo amatą, lengvai lyg pūkelį pakylėdama jį iki didžiojo meno. Žavi akivaizdi teatro siuvėjų meistrystė, tiesiog virtuoziškas jų darbas, įkūnijant dailininkės idėjas.
Dvelktelėjo šaltuku
Be abejo, tų rūbų turi būti verti spektaklio vaidmenys ir atlikėjai. Juk sakoma, kad ne tik rūbas žmogų, bet ir žmogus rūbą puošia. Scenoje iš artisto norime ne tik geros išvaizdos, bet ir gero dainavimo bei vaidybos. Šiuo atveju harmonijos trūksta. Apmaudžiausia, kad labiausiai jos stinga pirmajai spektaklio porai. Silva (Dalia Kužmarskytė) pernelyg dramatiška, kategoriška, netgi kartais atrodo piktoka, tiesiog nesuprantama, už ką ją taip visi myli. Jos mylimasis Edvinas (Mindaugas Gylys) labiausiai myli turbūt save, o ne ją, kurią sunkiai prisiverčia net į skruostą pabučiuoti. Nuo abiejų personažų iš scenos dvelkteli šaltuku. Gal todėl ir jų karšta meilė asocijuojasi su tais muilo burbulais, kurie pirmojo veiksmo pabaigoje krenta ant šios sužadėtinių poros.
Gelbsti situaciją
Situaciją gelbsti (ir išgelbsti!) kiti operetės veikėjai. Nerūpestingo azarto į ją įlieja Bonio (Deividas Norvilas) pasirodymai scenoje. D. Norvilas ne tik gerai dainuoja, bet ir klasiškai vaidina, neperspaudžia. Operetėje jis kaip gyvsidabris – judrus, plastiškas, linksmas, tikroviškas, neįsitempęs kaip daugelis kitų partnerių.
Žavinga Jadvygos Grikšienės Anhilda Velerhaim. Artistei išties netrūksta vidinio žavesio, kuriuo ji geba išmintingai pasinaudoti. Gražus artistiškumo derinys.
Sunku buvo iškart atpažinti Valeriją Balsytę valdingosios Violetos Egenberg vaidmenyje, nes artistė beveik nedainuoja. Šiuosyk iš jos buvo reikalaujama ko kito – pakeisti balsą ir vaidinti. Ji su šia užduotimi susidorojo nuostabiai. Jos ir J. Grikšienės dialogas spektaklyje publiką privertė kvatotis ir ilgai ploti.
Amplua neapvylė
Nepakeičiami komikai Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius čia, vėlgi savo amplua, - tikra „Čardašo karalienės“ puošmena. Š. Juškevičiaus Leopoldas Velerhaimas, negalintis net įsivaizduoti, kad po jo kilmingąjį geneologinį medį laipiotų kas papuola, ir S. Rezgevičiaus Vilhelmas Egenbergas, mėgstantis išgerti ir bijantis savo žmonos labiau nei krokodilo, operetei suteikė tiesiog būtino linksmumo ir papuošė ją gero humoro perliukais.
Malonu buvo žiūrėti ir klausytis dainuojančios Rasos Ulteravičiūtės. Jos Stasi Egenberg bene labiausiai panaši į drugelį – lengvą, nerūpestingą, žaismingą. Pastebimai klostosi būtent toks jaunos artistės sceninis įvaizdis. Pradžiai – gal ir visai neblogai.
Net spektaklyje vos keletą frazių ištariantis Vytauto Gabrėno generolas Ronsdorfas atrodė efektingai. Artūro Kozlovskio Feris galėjo būti ir įdomesnis...
Improvizacija verta ovacijų
Trečiame veiksme galų gale privertė save pastebėti ir Virgis Pupšys. Jo „languotas tarno-bičiulio“ personažas Miksa rado būdą, kaip publikai pranešti apie olimpinių krepšinio rungtynių tarp Lietuvos ir JAV eigą. Ramindamas Š. Juškevičiaus Leopoldą Valerhaimą, ką tik sužinojusį apie artistinę savo žmonos praeitį ir dėl to staiga panorusį konjako, Miksa ištarė: „Tuoj bus ir konjako. Juolab kad mūsiškiai po dviejų kėlinių pralaimi...“ Už vykusią improvizaciją artistas buvo apdovanotas žiūrovų ovacijomis.
Akivaizdu, kad „Čardašo karalienė“ visai neprastai pavyko ir publikai patiko. Po premjeros griaudėjo aplodismentai, „bravo!“ šūksniai. Viso to nestigo ir spektaklio metu, kurį publika žiūrėjo susidomėjusi, gyvai reagavo. Rugsėjo pabaigoje šia operete Klaipėdos muzikinis teatras pradės savo naująjį sezoną. Norisi tikėti, kad I. Kalmano „Čardašo karalienė“ ilgai karaliaus teatro repertuare.
Vis dėlto gaila, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai neturi dublerių, nėra konkurencijos ir galimybės palyginti, koks būtų spektaklis su kita artistų sudėtimi...
Naujausi komentarai