„Įsivaizduokite, net pusę amžiaus mums buvo draudžiama apie tai žinoti, kalbėti. Okupantai norėjo mus paversti kurčiais ir aklais, negirdinčiais savo tautos aimanų ir troškimo būti laisviems...“, – trečiadienį Seime per iškilmingą posėdį, skirtą paminėti pirmosioms masinėms tremtims, teigė V.Pranckietis.

Jis prisiminė, kaip 1988-ųjų liepos mėnesio literatūros žurnalas „Pergalė“ ėjo iš rankų į rankas, nes čia buvo publikuoti vieni pirmųjų liudijimų apie Lietuvos gyventojų tremtį – tremtinės Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

„Kaip nežmoniškai skamba 1939 metų spalio 11 dienos Maskvos NKVD įsakymas Nr. 00122: „Dėl antitarybinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“ – skamba taip pat, kaip ir nacių „paskutinis sprendimas“. Šis įsakymas leido okupantams 1940-ųjų liepos mėnesį pradėti masinius areštus ir 1941-ųjų birželio 14-ąją – masinius trėmimus“, – sakė parlamento vadovas.

Jo teigimu, 1941-ųjų birželio 14-ąją sovietų represinės struktūros į 15 ešelonų sugrūdo 17 tūkst. 500 vyrų, moterų, senelių, vaikų ir kūdikių. Daugelis jų negrįžo.

„Mokytojai, teisininkai, tarnautojai, ūkininkai, kunigai, verslininkai, karininkai, diplomatai, gydytojai ir jų šeimos – žmonos, tėvai ir vaikai tą pačią suėmimo minutę tapo beteisiais, beturčiais kaliniais ir tremtiniais. Be Tėvynės. Be Namų. Atskirti nuo artimųjų“, – kalbėjo V.Pranckietis.

„156 tūkst. įkalintų. 131 tūkst. 600 ištremtų. 50 tūkst. sušaudytų, žuvusių, mirusių nuo bado. Bet ar gali skaičiai atskleisti kiekvieno jų gėlą, kančią, netektis, skausmus? Šią gilią tautos žaizdą liudija čia su mumis esantys tremtiniai“, – tvirtino jis.

Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius savo kalboje pažymėjo, kad tremtys ir mirtys nėra vien tik statistiniai skaičiai, už viso to slypi žmonių gyvenimai, konkretūs ir asmeniški: išskirtos šeimos, sudaužytos viltys, sulaužyti gyvenimai, bet būtent tame gimsta „didžiulis didvyriškumas, nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi, nesant jokios vilties“.

Dvasininkas kvietė prisiminti vieno konkretaus žmogaus, šį birželį palaimintuoju skelbiamo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, gyvenimo kelią.

„Tris kartus teistas, šešiolika metų praleidęs lageriuose ir kalėjimuose, keturis metus – namų arešte, arkivyskupas Teofilius tapo visų mūsų tautos sūnų bei dukterų kančių bei tremčių veidrodžiu. Jo asmenyje mes įžvelgiame daugybės kančių įprasminimo simbolį. Laužytas, bet nepalaužtas“, – kalbėjo A.Jurevičius.

Jis pabrėžė, kad T.Matulionio paskelbimas palaimintuoju yra „silpno žmogaus pergalė prieš didžiulę ideologinę žmogaus orumą triuškinančią sistemą“ ir kvietė žmonės nelikti nuošalyje, dalyvauti istoriniame įvykyje – T.Mtaulionio beatifikacijos iškilmėse birželio 25 dieną Vilniaus katedros aikštėje.

Arkivyskupo T.Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – datą popiežius Pranciškus paskyrė birželio 25-ąją, beatifikacijos iškilmės Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas per iškilmingą posėdį papasakojo savo šeimos istoriją. Jo tėvai buvo nuteisti sovietų valdžios ir ištremti, pats S.Jakeliūnas gimė Karagandoje. Jis tvirtino, kad geriausias monumentas partizanams, tremtiniams ir politiniams kaliniams būtų laisva, stipri ir teisinga Lietuva.

„Kurti tokią valstybę, deja, neretai vis dar trukdo intrigomis, demagogija ir nekompetencija grįstas valdymo stilius, sumišęs su kitomis, nebe komunistinėmis, bet suabsoliutintomis laisvosios rinkos dogmomis. Tokių dogmų pavyzdžiai – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Viena „laisvė” – nevaržomas bankinio kapitalo antplūdis – prisidėjo prie ekonominės krizės Lietuvoje 2009-2010 metais. Kita „laisvė” – laisvas darbo jėgos judėjimas – nesant kompensacinių mechanizmų mūsų šalyje gali sukelti dar vieną, demografinę, krizę. Nes jau ne vienerius metus Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje“, – teigė Seimo narys.

Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas savo kalboje pabrėžė, kad pilietiškumo išmokti iš vadovėlio neįmanoma. Jis ragino pamiršti stereotipus ir nustoti skirstyti pilietiškumo suvokimą kartomis.

„Nustokime galvoti, jog kažką reikia išmokyti mylėti Lietuvą ir tam yra tik vienas teisingas būdas. Mūsų tauta šiandien per daug kūrybiška ir inovatyvi, kad pradinukus mokytume pilietiškumo vien piešinių konkursais, o vyresni moksleiviai meilę Lietuvai galėtų išreikšti tik mintinai išmoktu eilėraščiu, kurį privalomai turi pasakyti minėjime aktų salėje. Ne piešiniais, o emocijomis didžiuojamės sava šalimi ir prisimename jos istoriją“, – tvirtino jis.

1941 metų birželio 14 dieną sovietų okupacinė valdžia pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į SSRS lagerius ir kalėjimus. Atkūrus nepriklausomybę birželio 14-oji Lietuvoje pažymima kaip Gedulo ir vilties diena.