„Padėkite, jei nieko nedarysime, ji žiemą sušals“, – vos pravėrusi „Šiaulių naujienų“ redakcijos duris kalbėjo sunerimusi šiaulietė. Moteris tikino, kad kasdien, eidama ir grįždama iš darbo, Šiaulių autobusų stotyje mato senolę, kuri neturi pastogės, todėl glaudžiasi čia – autobusų stotyje, rašo "Šiaulių naujienos".

„Žinote, Šiaulių mieste valkataujančių ir elgetaujančių žmonių netrūksta. Bet man jie niekada nekėlė jokių emocijų. Pažiūri, kad žmogus prasigėręs, apdaužytas, eina prie žmonių išmaldos prašo, o už skverno laiko butelį. Net nekyla ranka jam padėti.

Tačiau toji močiutė – kitokia. Ji tvarkinga, santūri, nelenda žmonėms į akis. Iš pradžių net nepagalvojau, kad ji gali būti benamė. Kadangi į darbą važiuoju labai anksti ryte, pastebėjau, kaip ji kasryt miega ant suolelio, esančio šalia autobusų stoties.

Pasirodo, ji 73-ejų metų Onutė, kuri nuo gegužės pirmos dienos buvo išmesta iš Nakvynės namų. Senolė pasakojo, kad kasdien važiuoja į Kryžių kalną, jog susirinktų pinigų bent maistui. Tuomet grįžta į stotį, nusiperka bandelę, kavos, laikraštį, prisėda ant suolelio šalia kasų ir skaito. Kai patalpos yra užrakinamos, ji išeina į lauką ir ten praleidžia visą naktį“, – pasakojo nepanorusi prisistatyti šiaulietė.

Autobusų stotyje tyliai ant suolelio sėdinčią ir liūdnai pro langą žvelgiančią tvarkingą senolę išdavė šalimais padėti trys maišeliai.

Šiaulietė apie savo praeitį kalbėjo nenoriai. Iš nuotrupų buvo galima suprasti, kad anksčiau pastogę, kurią įsigijo dar gyvendama šeimoje, turėjo. "Galiausiai tame bute apsigyveno mano sūnus ir tuo viskas baigėsi. Jau daug metų praėjo, kai nežinau, nei kaip jis gyvena, nei kur jis yra“, – kalbėjo šiaulietė Onutė.
Šiaulietė pasiūlė koridorių

Likusi viena po atviru dangumi moteris pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų įsikurti. Pagalbos ranką ištiesė Vilniaus gatvėje nuosavame name gyvenusi šiaulietė Aldona.

„Aš ten irgi neturėjau rojaus. Šeimininkė nenorėjo, kad dieną būčiau namuose. Nesiūlydavo ji man ir jokių patogumų. Sakydavo, kur nori išsiskalbk, kur nori nusiprausk, pavalgyk, o naktį gali grįžti, nakvynę suteiksiu. Kai pareidavau, priimdavo mane į koridoriuką. Miegodavau ten ant skudurų, skudurais užsiklojusi“, – pasakoja senolė.

Moters teigimu, toks gyvenimas tęsėsi apie 30 metų. Tačiau šių metų sausio 9 dieną pagalbos ranką ištiesusi Aldona mirė. „Žinau, kad tas namukas šiuo metu parduodamas“, – teigė Onutė.

Maža to, kad moteris neteko pastogės, dingo ir jos dokumentai.

Galiausiai moteris pasuko į Šiaulių nakvynės namus, kur šaltuoju metų laiku net dokumentų neturintiems asmenims teikiama „vienos nakties“ nakvynės paslauga.

„Nakvynės namuose atsidūriau tik šiemet. Utėlėmis aptekau, tai du mėnesius dieną naktį ramiai gyventi negalėjau. Į trims asmenims skirtą patalpą būdavo suguldomi penki žmonės. Niekas nekreipia dėmesio, vyras ar moteris, suguldo visus bendrai. Kai tos utėlės apstodavo, pamenu, keldavausi po 4-5 kartus per naktį. Norėdavosi nusirengti, išsipurtyti drabužius, bet kur ten rengsiesi, kai visi kartu guli, pertvarų jokių“, – guodėsi moteris.

„Ko ten tik nėra buvę... Ateina visokių iškrypėlių ir niekas nedraudžia jiems savo poreikių tenkinti. Nori ant vyrų lipti – lipk. Visko ten buvo... Ir žudynių, ir šonkaulių sulaužytų“, – baisėjosi šiaulietė. Ji tikino, kad gulėti šalia apsileidusių vyrų buvo tikrai sunku.

„Net jeigu priimtų, aš ten nebeičiau. Tikriausiai geriau ant sniego miegoti. Nebenoriu ten, užtenka“, – sakė ji.

Pasiteiravus, ar pati neieško kokio nors darbo, už kurį gautų uždirbtą atlygį, Onutė purto galvą į šalis. „Man 73 metai. Nebeturiu jėgų ką nors daryti. Džiaugiuosi, kad paeinu“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar pati dar bando ieškoti pagalbos, moteris kukliai gūžteli pečiais. „Pas žmones pasiklausinėju. Bet jie pabėdoja, kad vieną kambariuką teturi, kad keliese gyvena. Žodžiu, žmonės patys savų problemų užtektinai turi. Todėl pati ir vargstu“, – teigė Onutė.