– Jei būtumėte gyvūnų fotografė, klausčiau, su kokiu gyvūnu save tapatinate, bet kadangi esate senų baldų gaivintoja, tai pažaiskime: su kokiu baldu?
– Šiaip jau man būtų lengviau atsakyti, su kokiu gyvūnu (juokiasi), nes mane visą gyvenimą lydi katės. Mano kūriniuose tos katės irgi kažkaip iš kur nors vis išlenda… Jei baldas? Šiuo metu mano mėgstamiausi baldai yra foteliai, nes per juos įdomiausiai galiu save išreikšti. Nors viskas prasidėjo tikrai ne nuo jų. Pradėjau eksperimentuoti nuo spintelių, kėdučių, taburečių.
– Ar kada bent sapnavote, kad iš kelionių vadybininkės tapsite antrinio dizaino baldų ir kitų įdomių daiktų kūrėja: juk pirmame darbe praleidote beveik dešimtmetį?
– Esu baigusi turizmą, o pirmame savo darbe, kur organizuodavau žmonėms išskirtines keliones, dirbau tikrai labai ilgai. Jau bus penkeri metai, kai pakeičiau veiklą ir viską pradėjau nuo nulio. Pradžioje, tiesa, nebuvo jokios apčiuopiamos minties, kaip viskas turėtų atrodyti: tenorėjau kurti išskirtinius interjero daiktus. Su stipria misija ir aiškia vizija žengiame į priekį gal tik trečius metus. Siekiame skatinti tvarų naudojimą, norime įkvėpti visuomenę ne išmesti senų baldų, o juos prikelti antram gyvenimui.
Pirmieji pabandymai ką nors sukurti buvo labai savamoksliški. Su laiku daugėjo žinių, atsirado žmonių, kuriems to prireikė. Pamažu išsigrynino ir pati idėja, kad kurti reikėtų ne šiaip, o galvojant apie tvarumą, daiktų panaudojimą antrą kartą. Kad tuos daiktus perdirbimui reikėtų ne pirkti, o jų ieškoti savo aplinkoje.
Kai daugėjo minčių ir užsakymų, kai pati viena visko nebespėjau, labai natūraliai ir organiškai atsirado žmonių, kuriems tos mano idėjos pasirodė nesvetimos. Šiuo metu nuolatinis mūsų branduolys yra toks: dvi siuvėjos, baldų šlifuotoja ir mano asistentė. Turiu studiją visai netoli namų, kur vyksta pagrindiniai darbai: pervilkimas, šlifavimas, dažymas, siuvimas. Taip pat turime patalpas Užupyje, kur kviečiame į pamokas, mokymus, renginius. Neseniai pristatėme projektą „Seni baldai paveikslais virsta“, kurio metu buvo galima apžiūrėti mūsų atnaujintus baldus su menininkės Agnės Čižauskaitės spaudiniais ant audinio.
Studentai gali pas mus atlikti praktiką: už pagalbą jie gauna naudingų žinių, semiasi idėjų. Žodžiu, vyksta ne tik profesiniai, bet ir energiniai mainai. Esame lankstūs.
Kūrybingai: „Tokie daiktai man kvepia ne fabriku, o buvusiais gyvenimais“, – sako senus, išvaizdą praradusius baldus atnaujinanti Roberta. Savo darbe ji stengiasi panaudoti kuo daugiau antrinių žaliavų – reikiamų detalių neperka, paima iš kitų išardytų baldų. / R. Gabalaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kas vyksta antrinio daiktų dizaino dirbtuvėse? Norintys gali atsigabenti savo seną baldą ir su jūsų pagalba: žiniomis, patarimais, medžiagomis – atnaujinti?
– Būtent tai. Kviečiame visus: ir tuos, kurie turi atsibodusių ar norimų išmesti baldų, interjero detalių, ir tuos, kurie tiesiog nori ko nors išmokti, – baldų galima rasti ir pas mus dirbtuvėse.
Dažnai rengiame ir teminius vakarus. Tarkim, šviestuvų gaubtų gamybos, kėdės ar fotelio pervilkimo mokymai. Su pastaraisiais ilgiau užtrunkame: tenka susitinkti kelis kartus, kol įveikiame visus žingsnius nuo ardymo, porolono keitimo iki apvilkimo. Rengiame ir asmenines pamokas tiems, kuriems mūsų dirbtuvių grafikas nelabai tinka arba kas nori individualaus dėmesio.
– Esate be galo drąsi. Šiais laikais, kai žmogaus ramybės pagrindas yra stabilumas, palikote ilgus metus dirbtą, patikusį darbą vien dėl to, kad galėtumėte pasinerti į vizijas, svajones, ieškojimus?
– Turbūt tokia jau žmogaus prigimtis – ieškoti ko nors naujo, atrasti ką nors naujo. Būdamas komforto zonoje tarsi užmiegi, nebelieka jaudulio, stimuliacijos. Matyt, ir man viso to pradėjo trūkti. Iš kur sėmiausi drąsos? Nežinau. Turbūt iš to didelio noro nebegalvoji, o tiesiog leidi sau būti ir daryti tuos dalykus, kurie tuo metu ateina į širdį.
– Taip visam laikui užvėrėte biuro duris ir pradėjote kūrėjos kelią?
– Viskas prasidėjo nuo poros senelių kėdžių. Savo namams ieškojau tikrų daiktų. Nučiupinėtų, netobulų, kvepiančių ne fabriku, o buvusiais gyvenimais. Pamenu, kai, nuėmusi pirmą sluoksnį, pamatydavau, kokį unikalų praeities dizainą slepia tas nušiuręs paviršius, net šiurpas kūnu perbėgdavo.
Kitas aspektas – savų namų kūrimas. Įsirengdama juos supratau, kad, norint turėti unikalius, įdomesnius namus, turi skirti labai daug asmeninio laiko kūrybinėms idėjoms arba mokėti didžiulius pinigus ir ieškoti brangių autorinių darbų.
Pradžioje susikūriau savo namus, o paskui ėmiau galvoti – gal savo paslaugas galėčiau pasiūlyti kitiems? Norėjau, kad ir kiti žmonės galėtų pasipuošti namus unikaliais baldais už prieinamą kainą. Tokia buvo pradinė mintis, bet, bėgant laikui, supratau, kad jaukumo, tikrumo, originalumo namams suteikia ne nauji daiktai, o būtent daiktai su istorija. Taip prisijaukinau sendaikčius.
R. Gabalaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jūsų pačios namuose daug senų daiktų, atnaujintų savaip?
– Oi (atsidūsta), čia, kaip sakoma, batsiuvys be batų. Jau antrą sykį keičiame gyvenamąją vietą, bet ir naujoji nėra apstatyta vien mano kurtais baldais. Jų yra visokių, nes esame keturių asmenų šeima – aš, vyras, dvi paauglės dukros. Taigi, tenka derintis, eiti į kompromisus. Juk negaliu su savo baldais užvaldyti visų namų: turiu derintis ir prie kitų skonių.
Man atrodo, kad kiekvienų namų kūrimas yra tęstinis procesas. Nebūna taip, kad nusipirkai, pasistatei, ir viskas, – gyveni. Pas mus namuose – nuolatinė kaita: kas nors ateina naujo, kas nors iškeliauja kitur. Jie – tarsi gyvas organizmas, kaip ir mano darbas.
– Kodėl pasirinkote turizmo studijas, jei esate tokia meniška siela?
– Nežinau. Nei tėvai, nei seneliai nėra menininkai. Pamenu, ir savo kambario baldus nuolat persistumdydavau, ir drabužius siūdavausi pati, o jei prireikdavo kokio daikto, neidavau pas tėvus prašyti jam pinigų, o sukdavau į garažą ir pati kaip nors meistraudavau.
Kodėl turizmas? Nes visada labai mėgau keliauti, todėl ir atrodė, kad turizmas – labiausiai mano. Meniškumas? Jis visada buvo manyje, bet nemačiau jo kaip savo profesijos.
Gera jausti, kad ir aš bent šiek tiek prisidedu prie mūsų planetos švarinimo, mažesnio vartojimo, žmonių sąmoningumo skaitinimo.
Dabar irgi daug keliauju. Su draugėmis arba šeima. Daug mano kūrybinių idėjų ateina būtent iš kelionių. Kai leidi sau atsitraukti nuo buities, nuo mamos ir žmonos pareigų, tuomet atsiveria visai kitų dalykų ir kelionėse gimusios idėjos atsiduria ant mano kuriamų baldų. Prieš metus keliavome po Omaną, Muskato regioną. Po kelionės labai norėjosi tą jausmą perkelti ir į daiktus: per spalvas, formas, tam tikrus raštus.
– Ar keliaudama ieškote sendaikčių, kuriuos kažkaip gabenatės į Lietuvą, ar naudojatės tik mintyse nugulusiais įspūdžiais?
– Daiktų kelionėse niekada neieškau. Vežuosi namo emocijas, spalvas, formas, žodžiu, vietos koloritą. Turiu parsigabenusi iš kelionių gal tik kokių smulkesnių daiktų, pavyzdžiui, baldų rankenėlių. Tikrai nesigabenu iš ten jokių senų fotelių.
Keliaudama po Omaną nė neįsivaizdavau, kad jau po metų atsiras jo įkvėpta daiktų kolekcija, bet, matyt, tiek susikaupė to gero įspūdžio, kad per laiką jis turėjo žūtbūt ištrūkti, išsirutulioti, atgimti ant baldų, interjero daiktų.
R. Gabalaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Visada įdomu prisiminti pirmuosius bandymus. Pasidalytumėte?
– Oi, pradžia buvo nuo nulio. Neturėjau nei įrankių, nei supratimo, kaip šitie dalykai daromi. Mano gera bičiulė turėjo dirbtuves, kuriose siūdavo iš vilnos akustines pertvaras. Paprašiau jos stalo kampo, vietelės, kur galėčiau ką nors pati pakrapštyti. Pamenu, atsinešiau telefoną su patikusių baldų nuotraukomis ir užrašų knygutę. Nė minutei neapleido jausmas, ką aš čia veikiu ir kodėl? Turėjau nusipirktą taburetę ir paauglystės laikų drabužių su man patikusiais raštais. Apklijavau ją tais audiniais.
– Iš kur žinojote, kaip tai padaryti? Žiūrėjote seminarus internete, lankėte baldų restauravimo kursus?
– Visos mano žinios daugiausia iš praktikos. Jeigu kas nors sudomindavo, nueidavau į mokymus (ir dabar retsykiais nueinu), tačiau kai nepavyksta devynis kartus, dešimtą – jau tikrai! Yra buvę visko: ir ašarų, ir nesėkmių, ir ardymų, ir vėl naujų bandymų, bet kai labai nori – nepasiduodi ir toliau darai. Aš mėgstu iššūkius. Jie mane uždega, nes kuo lengviau viskas padaroma, tuo man neįdomiau. Nemečiau visko, kai man nesisekė, o dariau tol, kol vieną dieną sulaukiau sėkmės. Šiandien mūsų „CooCoo“ studija ir kitus gali pamokyti atnaujinti baldus, daiktus.
– Tai su manikiūru jums turbūt sudėtinga?
– Tai jau taip. Jei kas ir atsiduria ant pirštų, tai nebent kokio baldinio lako likučiai (juokiasi).
– Pagrindinis įrankis, be kurio neįsivaizduotumėte savo darbastalio?
– Tikrai ne vienas. Galbūt žirklės, šlifuoklis. Tikrai nebuvo taip, kad pradėjau atnaujinti baldus ir išsyk susipirkau visus įrankius. Pas mane jie visi atkeliavo palaipsniui. Kai kurie atrodo tokie nedideli, bet puikiai palengvina darbo procesą – tarkim, ardymą. Beje, mažos detalės man labai svarbios ir pačiame balde.
– Išgryninkite savo kuriamų baldų koncepciją. Vieną punktą jau paminėjote – mažos detalės, o dar?
– Kokybiškas idėjos įgyvendinimas, t. y. padaryk geriausiai, kaip tik gali. Dar? Profesionalumas, kurį vertinu tiek savo darbe, tiek ir aptarnavimo srityje. Sakysite, paradoksas – pati atėjau savamokslė, o kalbu apie profesionalumą? Tačiau per laiką, patikėkite, jis mane pasivijo!
Pavyzdys: Robertos dukros nuo mažens mato mamos pastangas kurti unikalius, įdomesnius namu. / R. Gabalaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kurie ryškiausi ir sėkmingiausi projektai, nusėdę jūsų atmintyje?
– Kiekvienas projektas – labai individualus. Negalėčiau nei dydžiu, nei sėkme įvardyti kurio nors vieno, nes į kiekvieną įdedu daug savo energijos, nepriklausomai nuo to, ar jis labai didelis, ar kitkuo ypatingas. Teisybę sakant, man jie visi ypatingi. Nes ateina su savo istorijomis, o iš manęs iškeliauja su dar kitomis istorijomis. Taip jie prikaupia savyje labai daug geros energijos ir tampa labai savotiški, kitokie ir todėl patys geriausi.
– Negi nė karto nėra buvę, kad nepavyktų?
– Aišku, kad buvo. Būna ir dabar. Tada suki galvą, sprendi rebusą, kaip padaryti, kad būtų gerai. Ir sugalvoji. Nėra buvę, kad rezultatas nedžiugintų ar nepavyktų.
– Ar nepavargstate nuo senienų? Ar neužklumpa mintys, kad esate tik mažytė bangelė beribiame vandenyne ir kad jūsų indėlis į visuotinį tvarumą yra be galo mažas? Nekyla noras viską mesti ir grįžti atgal į valdišką darbą?
– Ne, nepavargstu. Mažyte bangele iš tiesų jaučiuosi, bet juk vandenyną ir sudaro mažos bangelės! Meluočiau sakydama, kad darau tai dėl pasaulio. Visų pirma, ši veikla miela man pačiai. Antra, gera jausti, kad ir aš bent šiek tiek prisidedu prie mūsų planetos švarinimo, mažesnio vartojimo, žmonių sąmoningumo skaitinimo. Smagu gerą pavyzdį rodyti savo vaikams – mokyti juos, kad ne visada naujus daiktus būtina pirkti: ką nors juk galima ir pasigaminti. Jei kiekviena šeima bent po tiek prisidėtų, tai iš tų mažų bangelių laikui bėgant kiltų tikras cunamis!
Naujausi komentarai