Būti pavyzdžiu sūnui

Veiklos A. Sinicės gyvenime niekada netrūko. Ji augina šešis vaikus, yra teisininkė, pilietinio ugdymo mokytoja, pati įkūrė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir pradinę mokyklą, tad ant moters pečių – ir vadovavimo šioms įstaigoms reikalai.

„Labai myliu savo šalį, tiesiog sergu dėl jos. Ir nors nesu patyrusi okupacijos naštos, kurią patyrė mano tėvai ir seneliai, labai suprantu ir branginu laisvę. Ją reikia saugoti ir puoselėti“, – įsitikinusi Alina, ne kartą svarsčiusi prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, juolab kad ir jos vyras Vaidas – Lietuvos kariuomenės rezervo karininkas. A. Sinicė sako motyvacijos turėjusi daug, bet kurį laiką abejojusi, ar pakaks laiko viskam: vaikams, šeimai, darbui bei kitoms veikloms, kurių, rodos, – per akis.

Asmeninio A. Sinicės archyvo nuotraukos.

Sutiktas šaulys kalbino mano sūnų tapti jaunuoju šauliu, o jam sudvejojus, pasakiau, kad ir aš noriu tapti šaule – būti pavyzdžiu sūnui.

Lemiamas lūžis įvyko 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje. „Sutiktas šaulys kalbino mano sūnų tapti jaunuoju šauliu, o jam sudvejojus, pasakiau, kad ir aš noriu tapti šaule – būti pavyzdžiu sūnui“, – prisiminė daugiavaikė mama.

Tiesa, tuomet Alinai vis dar rūpėjo, ar įmanoma suderinti šaulystę su motinyste ir gana intensyviu darbu. „Šaulys mane patikino, kad tikrai įmanoma, o dar ir šeima padidės, nes juk Lietuvos šaulių sąjungoje visi mes – sesės ir broliai. Tad nebeliko kuo abejoti. Būtent tą dieną, kai lankėmės knygų mugėje, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai buvo tas sukrečiantis įvykis, kuris privertė daugiau nebeatidėlioti. Manau, sprendimas buvo priimtas iš baimės ir nesaugumo jausmo, nežinomybės, kiek pati turiu galių ir žinių kritiniu momentu pasirūpinti savo vaikais, tėvais, kitais artimaisiais“, – apsisprendimo motyvus atskleidė moteris.

Pokyčių pajuto ir šeima

Šauliškos veiklos Aliną traukte įtraukė. Davusi šaulio priesaiką, ji lankė Bazinį šaulio įgūdžių kursą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, ėmėsi švietėjiškų darbų apie Šaulių sąjungą.

„Pajutau, kaip smagu vaikams pasakoti apie pilietiškumą, šaulių veiklą, parodyti, kad jaunaisiais šauliais gali tapti ir berniukai, ir mergaitės nuo 11 iki 18 metų, – šypsojosi Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskr.) 10-osios rinktinės šaulė. – Šiek tiek nerimavau dėl pratybų miškuose, nes gamtoje vien su kuprine ir be pastogės nakčiai buvau buvusi labai seniai. Pati save nustebinau, kad įveikiau daugiau nei 30 kilometrų atstumą, bemiegę naktį išlikau budri ir vidumi stipri. Neturėjau kuo skųstis, o ir „medinės“ kojos po tokio žygio džiugino, nes žiūrėjau į tai kaip į savęs stiprinimą“.

Asmeninio A. Sinicės archyvo nuotraukos

Šešių vaikų mama neslėpė: tapusi šaule pokyčių pajuto ir ji pati, ir jos šeima, nes įprastą laisvalaikį su šeima gerokai pakoregavo šauliškos pratybos ir kiti užsiėmimai. Bet ir čia A. Sinicė situaciją vertina pozityviai: „Manau, kad laikas šaulystei yra investicija sau, šeimai ir visuomenei, nes tai grįžta asmenybės sustiprėjimu, žiniomis, tampi gyvu pavyzdžiu savo vaikams, jie mato ir supranta, kas yra meilė savo šaliai ir jos žmonėms. Šauliai draugauja ir šeimomis, bendruomenėmis, vieni kitais rūpinasi, o tai – be galo stipru“.

Alina prisipažino, kad šaulystė įkvėpė ir daugiau pasitikėjimo savimi: ji suprato, kad tikrai gali išmokti tokių dalykų, kuriems manė neturinti gebėjimų, sustiprėjo noras mokytis naujų dalykų. „Jau beveik dešimtmetį dirbu su mokytojais, nuolat esu vaikų apsuptyje, sukūriau ir ugdymo metodiką bei programą, bet pati mokytoja nedirbau. Tad baigusi Bazinį šaulio kursą iškart užsiregistravau į pedagogikos kursą, kad galėčiau būti ne tik vadove, bet ir mokytoja savo įstaigų vaikams, ir tiems, kuriuos aplankau kaip šaulė“, – naują kryptį atrado A. Sinicė.

Ji įsitikinusi, kad kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, taip ir Šaulių sąjungoje nėra svarbu, kokia žmogaus lytis. „Esame visi labai skirtingi, unikalūs, turime savų stiprybių, kuriomis galime pasidalyti su kitais. Manau, Lietuvos šaulių sąjungoje ne tik lytis nesvarbi, bet ir amžius ar fizinis pasirengimas. Šaulių sąjunga apima daugybę sričių ir veiklų, kur reikalingi labai įvairūs žmonės“, – patirtimi dalijosi moteris.

Ne tik savanorystė

A. Sinicė atvira – būta ir abejonių, o vienas didžiausių iššūkių buvo paimti į rankas ginklą.

„Paradoksalu, bet aš – karininko žmona, o tikro ginklo rankose nebuvau laikiusi. Man ginklai visada kėlė asociacijų su pavojumi ir didžiule atsakomybe, tad vengiau būti arti jų, – sakė šaulė, dabar besidžiaugianti, kad saugiai elgtis su ginklu ją mokė ramus ir atsakingas instruktorius. – Su kokiais iššūkiais besusidurčiau gyvenime ar šauliškoje veikloje, labai svarbu šalia esantys žmonės: pirmiausia – šeima, draugai, taip pat sesės ir broliai šauliai, kurie paskatina, padrąsina, išlaukia ir didžiuojasi pasiekimais“.

Tapdama Lietuvos šaulių sąjungos nare šešių vaikų mama stengėsi nesusikurti perdėtų lūkesčių, nes tobulumui ribų niekur nėra, o labiausiai žavisi nesiskundžiančiais, aktyviais, kūrybiškais žmonėmis. Įsiliejusi į šaulių gretas Alina pati matė, kaip sparčiai augant naujai prisiekusių šaulių būriui, keičiasi ir auga visa Lietuvos šaulių sąjunga, nes kiekvienas naujas šaulys atsineša ką nors savito.

„Man šaulystė – ne tik savanorystė, bet ir pasiruošimas, budrumas, mokymasis ir žinių pasidalijimas, susijęs su savos šeimos, bendruomenės ir visuomenės saugumu ir laisve. Tai mane ir motyvavo tapti šaule, tai motyvuoja ja būti visą likusį gyvenimą“, – drąsiai teigė šešių vaikų mama A. Sinicė.