1949 metų vasario 16 dieną priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės atraminių dokumentų – kartu su 1918 metų Vasario 16-osios ir 1990 metų Kovo 11-osios aktais, teigiama Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.

1949 metų vasario 16 dieną minėta deklaracija priimta Minaičių kaime dabartiniame Radviliškio rajone, Stanislovo Mikniaus sodyboje, surengus Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Šiuo dokumentu užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.

Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, deklaracija kartu su kitais priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.