S.Januškos klarnetas dūla futliare

Šeštadienio interviu apie muzikinę karjerą ir nemuzikinį verslą

Būdavo mėnesių, kai klaipėdiečių grupės „Studija“ dainininkai vienas kitam skolindavo paskutinį litą. Tačiau būdavo ir tokių, kai iš dangaus tiesiai ant Stepo Januškos ir jo kolegų lijo pinigais.

Drauge jie jau 28-erius metus ir skirtis kol kas nežada, nors tokių minčių grupės vokalistas turėjo. „Solistai gyvena dešimt kartų geriau. Bet iš grupės neišėjau – visi esame draugai, tad negalėjau jų palikti sunkią minutę“, - pasakojo S.Januška.

Prieš tris dešimtmečius į uostamiestį iš Jurbarko mokytis atvažiavęs klarnetininkas gerbiamu dainininku tapo ne iškart. Jis net neplanavo lavinti savo vokalo – tiesiog klarnetas įgriso.

Savo balsu S.Januška rūpinasi iki šiol. „Štai nežinau, kaip atlaikysiu artimiausius koncertus – peršalau. Geriu daug vitamino C ir pieno su medumi. Gal iki pasirodymo praeis“, - dienraščiui pasakojo populiarus dainininkas, Džiazo katedros pedagogas, pusę pasaulio apkeliavęs verslininkas, kuris savo karjerą pradėjo visai ne „Studijoje“.

„Anais laikais vadinomės Klaipėdos valgyklų, restoranų ir kavinių tresto vokaliniu instrumentiniu ansambliu“, - juokėsi S.Januška.

Traukė užsienis

- Prieš daugelį metų klarnetą iškeitėte į vokalą. Taip draugystė su šiuo instrumentu ir baigėsi?

- Kai baigiau konservatoriją, jis man labai pasitarnavo. Mat muzikos instrumentą valdę šauktiniai tarybinėje kariuomenėje gaudavo paskyrimą į orkestrą. Tai buvo išsigelbėjimas. Pastarąjį dešimtmetį jį iš futliaro išsitraukiu tik kartą ar du per metus – patikrinu, ar nepamiršau groti. Prisipažinsiu, kad muzikinė forma jau ne tokia kaip anksčiau.

- Kodėl grupę pavadinote „Studija“, o ne, pavyzdžiui, „Januškos komanda“?

- Kolegos įsižeistų, jeigu išgirstų šį klausimą. Jie labai nenori, kad mano vardas būtų aukščiau už jų. Susitarėme, kad visi esame lygūs, visi profesionalai. Aš – tik grupės vokalistas ir ne daugiau. O „Studija“ pasivadinome ne iš karto. Tais laikais negalėjome tiesiog imti ir susigalvoti pavadinimą. Kai 1986-aisiais už nuopelnus Kultūros ministerija leido mums susikurti vardą, nusprendėme būti „Studija kombo“. Džiazo katedroje yra tokia orkestro studija. Ten jaunystėje praleisdavome velniškai daug laiko. O kombo – mažos sudėties orkestras. Tačiau ministerijai šis žodis pasirodė perdėm užsienietiškas, todėl liko tik „Studija“.

- Tuometiniame „Neringos“ restorane surinkdavote anšlagus. Kodėl susigundėte užsieniu?

- Tikrai. Tai buvo aukso amžius. Žmonės net iš kitų sovietinių respublikų važiuodavo mūsų pasiklausyti. Tačiau užsienis buvo egzotika. Prieš dvidešimt metų retam pavykdavo išvažiuoti. Mes gi sugebėjome pagroti ne tik Lenkijoje ir Vokietijoje, bet ir Kuboje. Prieš pat nepriklausomybės atkūrimą spėjome padirbėti ir Vilniaus viešbutyje „Lietuva“ – tą pinigų lietų prisimenu iki šiol. Tikras Eldoradas. Kai šalies meno rinka sustingo ir nebeliko kam groti, nes visi restoranai būdavo tušti, Žilvinas Žvagulis pasiūlė važiuoti į Jungtinius Arabų Emyratus. Uždirbdavome po pusantro tūkstančio litų per mėnesį – dabar juokinga, o tada tai buvo nerealūs pinigai. Paskutinį kartą pagal kontraktą užsienyje dirbome prieš ketverius metus Honkonge.

Mokėsi iš kasečių

- Mūsų muzikantai pratę dejuoti, kad iš dainavimo sunku pragyventi. Kaip sekasi Jums?

- Pragyventi galima. Tik reikia peršokti asmenines ambicijas ir prisitaikyti prie to, ko nori publika. Čia reikia pasiaukojimo – jeigu esi pasiruošęs pagroti bet kur, bet kada ir dar gerai, sėkmė garantuota. Prisimenu, kai Emyratuose turtingi restoranų lankytojai ant servetėlių rašydavo savo pageidavimus. Pradžioje net nežinojome, kokios tai dainos. Bėgome į įrašų parduotuvę ir pirkome kasetes, o tada repetuodavome. Po mėnesio visus pageidavimus mintinai žinojome.

- Minėjote, kad grupės nepalikote dėl draugų. Ar kolegos nevadino išdaviku, kai išleidote keturis solinius albumus?

- Netrukus pasirodys penktasis. Išdavyste tų albumų jie nelaikė, bet per daug ir nesidžiaugė. Buvo įvairių kalbų. Bet turėjau svarų argumentą – grupėje dainas kuriame trise, tačiau visų jų į „Studijos“ albumus sudėti negalime. O kur man dėti savo sukurtas? Į stalčių?

- Pastaraisiais metais grupėje pasikeitė net keturios vokalistės. Gal turite nesugyvenamą charakterį?

- Nemanau. Tiesiog ateina dar „žalios“, nesusiformavusios, pabūna tiek metų, kiek jaučiasi savo vietoje, ir išeina. Prašome, kad pabūtų bent trejus metus. Išsiskiriame be pykčio.

Pradėjo nuo žaislų

- Koncertai, repeticijos, paskaitos – o kur laisvalaikis?

- Jam laiko beveik nelieka. Skaitau. Po 15-20 minučių prieš miegą. Renkuosi analitines knygas, todėl nėra grėsmės pamiršti siužetą. Kartais pavyksta pasivažinėti dviračiu, leistis į krosą. Tai padeda palaikyti ir sceninę formą.

- Ar tiesa, kad mėgstate žvejybą?

- Mėgstu. Tai savotiška meditacija – galiu visą dieną sėdėti ant kranto ir visai nesisieloju, jeigu ištraukiu tik mažą žuvelę. Tačiau nesu prisiekęs meškeriotojas. Žiemą neskubu ant ledo – stengiuosi neperšalti, nes bijau dėl balso. Ir taip labai daug jo neprotingai išeikvojau, kai praeityje dainuodavau po šešias valandas. Dabar vengiu temperatūros kaitos, per didelio nuovargio.

- O prieš eidamas į sceną „ant drąsos“ neišgeriate?

- Buvo atvejis, kai prieš solinį koncertą išgėriau šimtą gramų brendžio ir ėjau dainuoti. Pajutau, kad kūnas manęs neklauso. Daugiau alkoholio prieš koncertus nevartoju.

- Žmona nepriekaištauja, kad retai matotės?

- Apsiprato. Kartais po savaitės nesimatymo užvažiuoju pas ją į darbą pasisveikinti. Ji ir pati labai užsiėmusi moteris. Nors yra muzikos mokytoja, jau dešimtmetį turi savo verslą.

- Kodėl du muzikantai pasirinko tokį neromantišką verslą – kanceliarines prekes?

- Tai – žmonos sumanymas. Ji išbandė daug sričių. Prekiavo net žaislais. Tačiau kiekvienas verslininkas ieško savo nišos. Sutinku, versle reikia atsakingų sprendimų – ant kortos pastatyti visi pinigai. Mes verslą pažinome ne aukštojoje mokykloje, bet gyvenime. Pats daugelį metų buvau pilkasis kardinolas – užsienyje ieškodavau partnerių, gastrolių metu užmegzdavau ryšius.

- Stepą Janušką sunku įsivaizduoti be firminės šukuosenos su išskutinėtais ornamentais. Pats ją sukūrėte?

- Jau daugelį metų kerpuosi pas tą pačią kirpėją. Leidžiu jai eksperimentuoti. Aišku, kai plaukų ne tiek daug beliko, ką nors originalaus sugalvoti sunku. Ornamentai – pats lengviausias variantas. Visą gyvenimą turėjau neįprastas šukuosenas – studijų metais vaikščiodavau ir pašiauštais, ir dažytais, ir susuktais plaukais.

- Gal esate iš tų, kurie straipsnius apie save rėmina ir kabina ant sienos?

- Niekada. Visus tuos metus kaupiau straipsnius, nuotraukas, filmuotą medžiagą. Tačiau vonioje ant sienos jų tikrai nekabinu. Reikėtų labai didelės vonios – apie šimtą kvadratinių metrų. Viską dedu į aplanką – gal kada bus smagu pavartyti.