Kaip kadaise žąsys išgelbėjo Romą nuo užpuolikų, taip ir Lietuvą išgelbės naminukė. Ši mintis atkakliai mums peršama jau ne vienus metus.

Seimą, Vyriausybę ir paprastus piliečius periodiškai pasiekia vis nauji naminės degtinės gynėjų argumentai. Vienas naujesnių – Žemės ūkio ministerijos paskelbta riebi suma – 8 mln. litų – kurie esą per metus įplauktų į valstybės biudžetą, jei kaimo turizmo sodybas turintiems ūkininkams būtų leista prekiauti naminuke. Ką jau kalbėti apie trejus metus dirbusios tarpžinybinės darbo grupės teiginį, kad naminė degtinė apskritai yra sveika.

Šią savaitę Vyriausybė aiškia dauguma balsų pareiškė "ne" Seime įregistruotam siūlymui leisti ūkininkams savo sodybose pasigaminti tam tikrą kiekį naminės degtinės. Neigiama išvada turėtų keliauti į Seimą, kur šis projektas jau yra pradėtas svarstyti.

Teoriškai parlamentarai gali priimti Vyriausybės nuomonei prieštaraujantį sprendimą. Tikėtina, kad šįkart jie tam nesiryš. Ypač – po plačiai nuskambėjusio Lietuvos vyskupų konferencijos prašymo nelegalizuoti naminukės.

Tačiau jei triukšmas ir nutils, tai tik laikinai. Sprendžiant iš naminės gynėjų aktyvumo, naujos diskusijos kils anksčiau nei, anot premjero Andriaus Kubiliaus, įveiksime alkoholizmo pandemiją ir išmoksime kultūringai gerti. Juolab kad kol kas niekas negali mums pasakyti, kaip atrodo tos kultūros ribos – ar kai tautinės kulinarijos paveldas išnagrinėjamas išsamiai, bet nespėjama smigti Vingių Jono poza, ar kai rugiais kvepiantis ugninis vanduo gurkšnojamas šaukštais, o jo butelaitis laikomas tarp suvenyrų it koks Rygos balzamas, kurį iš Latvijos lauktuvių veža jau kelinta lietuvių karta.

Samanės legalizavimas – pernelyg rimtas reikalas, kad jį kas nors užmirštų. Vilkimės, kad iki laiko, kai apie naminukę vėl bus kalbama politikos salonuose, bus pasirūpinta ir užkanda – Tauragnų žvejų rūkytomis seliavomis kanapių aliejuje ar bent jau varškės sūriu su kmynais.

Šiems kur kas sveikesniems nei naminukė mūsų nacionalinės kulinarijos paveldo egzemplioriams kažkodėl išskirtinio dėmesio niekas neskuba rodyti. Nors pasaulio virtuvių pauostę savi ir svetimi gurmanai tikina: ant lietuvių stalo apstu produktų, vertų vietos ES pripažintų tradicinių gaminių sąraše, mes sugebėjome pasirūpinti vieninteliu skilandžiu.

Naminės legalizavimas ir kova dėl tautinių valgių pripažinimo pasauliniu lygiu tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję dalykai. Ir viena, ir kita pakeltų tautinio žemės ūkio produktų gamintojus į aukštesnį lygį – jų pajamas taip pat. Be kita ko, populiarintų ir Lietuvos vardą – juk mūsų politikams vis dar atrodo, kad šalies raidos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jo žinomumo pasaulyje. Tik kažkodėl sūriai, seliavos ar ruginė duona politikams neįdomi tiek, kiek samanė. Gal pastaroji – didesnio laipsnio paveldas?