Košė po medžiu

Kelionė į Pietų Afrikos valstybę Svazilandą – jau penktoji UNICEF geros valios ambasadorės misija į skurdžiausias pasaulio šalis.

Šįkart joje, be UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės, V.Kochanskytei draugiją palaikė kunigas Ričardas Doveika bei žurnalistas Vytaras Radzevičius.

Savaitę tolimoje šalyje praleidę Lietuvos pasiuntiniai tradiciškai lankė vietos kaimelių gyventojus, kartu išgyveno dramatiškas jų istorijas, kurios suguls į vaizdo reportažus ir bus parodytos specialiame paramos renginyje "Už kiekvieną vaiką" rugsėjo 24 dieną per TV3.

Šįsyk aukos bus skirtos nuo bado bei ligų kenčiantiems Svazilando našlaičiams.

Kaip pasakojo Virginija, beveik pusę – apie 400 tūkst. – šios šalies gyventojų sudaro vaikai, iš kurių net apie 100 tūkst. – našlaičiai.

UNICEF organizacijos pastangomis jie bent kartą per dieną gauna pavalgyti. Ir jei ne ši pagalba, daugumai vaikų grėstų bado mirtis.

"Tai vadinama – dubenėlis košės po medžiu. Paprastai netoli mokyklų įrengiami centrai, kur našlaičiai atsineša žagarų, kad būtų sukurtas laužas, pastatomas puodas ir mokytoja, keletas močiučių savanorių verda košę ir dalija ją vaikams. Buvome keliuose šiuose centruose, matėme, kaip mažyliai tos košės laukia, kaip ją godžiai valgo, kai kurie suvalgo ne visą, o kažkiek pasilieka – galbūt sesutei ar broliukui", – potyriais dalijosi pašnekovė.

Dienai – 2 doleriai

Kaip skelbia statistika, bemaž 15 tūkst. šios šalies ūkių valdo vien vaikai. Čia nėra vaikų namų, jie gyvena vienui vieni, o didesnieji augina mažesnius savo brolius ar seseris.

"Dauguma tokių našlaičių neturi abiejų tėvų. Ir dėl to labiausiai kalta baisioji Afrikos rykštė – AIDS ir ŽIV, taip pat tuberkuliozė. Šios ligos siaučia taip stipriai, kad kaimuose gyvenimo trukmės vidurkis siekia apie 30 metų. Be to, dėl ne vienerius metus šalį varginančios sausros kenčia ne tik derlius, bet ir tenka naudoti nešvarų vandenį, vaikus alina įvairūs užkratai, viduriavimas", – apie kraujuojančias šalies žaizdas pasakojo V.Kochanskytė.

Anot pašnekovės, savo juodą darbą daro ir žmonių tamsumas bei prietarai.

Antai vienas populiarių įsitikinimų – kad jei susirgęs AIDS permiegosi su nekalta mergaite, išgysi.

Tokie mitai paakina kai kuriuos tėvus užsidirbti iš savo dukrų, negailestingą realybę atskleidė Virginija.

Žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei 60 proc. svazilandiečių – jie yra priversti išgyventi už mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną. Tad badas, ligos, vargana buitis ir gyvenimo sąlygos tapo šių žmonių kasdienybe.

Afrikoje ne tik karšta

"Tiesa, pirmą kartą, kiek dalyvauju UNICEF misijose, teko matyti, kad statomi būstai ir iš blokelių – jiems gaminti naudojamas cementas, molis. Arba akmenys sumūrijami cementu. Žinoma, tie nameliai nedidukai, vos 8–10 kv. m ploto. Tačiau jei žmogus pajėgia nusipirkti cemento, jis jau gali susiręsti tvirtesnę ir šiltesnę trobelę. Stogui dengti naudojamas šiferis. Civilizuotame pasaulyje jo raginama atsisakyti dėl asbesto, o mes bandome jį atiduoti jiems ir iš to dar uždirbti. Tačiau tai bent apsaugo žmones nuo lietaus ir vėjo", – kalbėjo UNICEF geros valios ambasadorė.

Lietuviams teko lankytis keliose šeimose, kurios gyvena iš žagarų supintose trobelėse.

Anot Virginijos, tarpus tarp tų žagarų bandoma kiek įmanoma užkaišyti moliu, tačiau jis pamažu išbyra. Tad tokia trobelė yra kiaurai perpučiama vėjų.

Misijos dalyviai ir patys galėjo patirti, kad ši šalis maloniais orais nelepina, tad labai pravertė iš namų pasiimtos ir šiltos striukės, ir megztiniai.

"Tuo metu, kai lankėmės Svazilande, buvo 26–27 laipsniai šilumos. Tačiau tokia temperatūra laikydavosi tik dienomis, naktimis ji nukrisdavo iki 5 laipsnių šilumos, rytai ir vakarai – taip pat itin šalti", – prisiminė pašnekovė.

Tikslas – išsimokslinimas

Anot V.Kochanskytės, nuolatinį nepriteklių jaučiančių žmonių norai – kuklūs ir paprasti.

Pirmiausia – kad vaikai turėtų ką valgyti, po to – išsimokslinimas, galiausiai – stogas virš galvos. Būtent tokiu eiliškumu savo prioritetus dėliojo misijos dalyvių kalbinti svazilandiečiai.

Aktorė prisipažino buvusi nustebinta, nes pirmą kartą skurdo šalyje jai teko išgirsti, kad mokslas gali sukurti geresnį gyvenimą – įprastai kitur tėvai į vaikus žiūri kaip į darbo jėgą.

"Čia, kur tik besilankėme, tiek močiutės, tiek mamos, tiek patys vaikai tikino, kad svarbiausias dalykas – mokytis, įgyti profesiją. Mums tai atrodo savaiminiai dalykai ir neretai svarbiau madinga, pelninga profesija ar apskritai turėti diplomą, o kuo save užpildysi, koks bus tas turinys, lieka tolimesniame plane", – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Kaip pasakojo Virginija, Svazilande mokslas yra nemokamas, vis dėlto kainuoja ir mokymo priemonės, ir atitinkama apranga, kuri mokyklose būtina. Tačiau dėl išsilavinimo svazilandiečiai pasiryžę aukoti ir kruvinai uždirbtus pinigus.

"Svazilandas sunkiai, bet keliasi iš tamsos. Tik 1968 m. šalis išsivadavo iš Didžiosios Britanijos priespaudos ir tapo nepriklausoma. Negailestingi kolonistai ne tik naudojosi jos gėrybėmis, bet ir padarė milžinišką skriaudą – nesuteikė žmonėms galimybės mokytis. Puiki kovos priemonė – neduoti mokslo", – tokius karčius žodžius savo misijos dienoraštyje įrašė aktorė.

Anot V.Kochanskytės, patys svazilandiečiai, priešingai – niekuo nesiskundžia ir tvirtai tiki, kad jų šalis turi ateitį.

Emigracija nevilioja

"Visos misijos metu jautėme didžiulį geranoriškumą. Gal todėl, kad tai labai tikintis kraštas. Kad ir su kuo bendravome, niekas nesiskundė, nedejavo ir nieko nekaltino. Jie tiesiog pasakoja apie savo likimą, konstatuoja susiklosčiusias aplinkybes. O svarbiausia – niekas nenori išvažiuoti iš savo šalies, nors čia pat – Pietų Afrikos Respublika, pasiturinti valstybė, kurioje kitokios ir darbo, ir pragyvenimo galimybės. O kai žmonių klausėme, kas yra jų atrama, visi sakė – malda, tikėjimas, Dievas. Atrodo, kad ir pats pasikrauni ta energija ir tuo begaliniu tikėjimu, kad galima įveikti visus sunkumus ir negandas", – kalbėjo aktorė.

Misijos dalyviai, nusprendę asmeniškai paremti šeimas, į jų namus vietos UNICEF atstovų patarimu vyko vežini 40 kg svorio kukurūzų miltų maišais – tokio kiekio net ir didesnei šeimai pakanka bent mėnesį.

Lietuvių komandos lėšos pagelbėjo ir trijų atžalų netekusiai mamai – už savo ketvirtojo vaiko gyvybę kovojusi moteris galėjo tęsti mažylio gydymą ligoninėje.

"Jautėme begalinį žmonių dėkingumą. Už paprasčiausius mažmožius. Nors sunku tuo patikėti, bet visą tą savaitę mes buvome labai laimingi, visi mes buvome praturinti neįkainojamos patirties. Todėl labai norėtųsi, kad ir videosiužetuose visas istorijas pavyktų pateikti jautriai ir įtikinamai, kad mūsų žmonės, žiūrėdami projektą per televiziją, aukotų ir suprastų, kokia prasminga yra jų auka", – kalbėjo UNICEF geros valios ambasadorė V.Kochanskytė.

Skaičiai ir faktai

Svazilandas yra viena mažiausių šalių Afrikoje – iš šiaurės į pietus ji driekiasi ne daugiau kaip 200 km, o iš rytų į vakarus – apie 130 km. Tuo pačiu šalies geografija bei klimatas labai įvairus.

Didžiąją dalį gyventojų sudaro etniniai svaziai, šnekantys svazių kalba. Apie 83 proc. šalies gyventojų išpažįsta krikščionybę.

Šalis yra monarchija, karalius yra kartu ir valstybės vadovas.

Svazilande vasaros lietingos, žiemos sausos, vėsios. Žiemą temperatūra nukrenta iki 10–15 laipsnių šilumos, kalnuose būna šalčių, vasarą pakyla iki 20–25, žemumose gali pasiekti 40 laipsnių.

Cukranendrės yra šalies pirmaujantis eksporto produktas. Kiti žemės ūkio produktai – citrusiniai vaisiai, ryžiai, medvilnė, kukurūzai, sorgai, ananasai, tabakas. Galvijai taip pat svarbus eksporto produktas, šalyje auginama nemažai ožkų.

Svazilando gyventojai pragyvena iš žemės ūkio, kuris yra bendruomenės žemėse paskirstytose genčių vadų.

Vienas populiarių įsitikinimų – kad jei susirgęs AIDS permiegosi su nekalta mergaite, išgysi.

Civilizuotame pasaulyje šiferio raginama atsisakyti dėl asbesto, o mes bandome jį atiduoti jiems ir iš to dar uždirbti.