– Ar dažnas reiškinys, kai pareigūnai sutinkami su kirviais ir panašiai?
– Smurtas prieš pareigūnus ir pasipriešinimo tendencija tikrai nėra naujiena nei Lietuvoje, nei Europoje. Su Europos partneriais pakankamai aktyviai diskutuojame, kalbamės su Europos politikais, kad policijos pareigūno profesiją būtų galima priskirti aukštesnio lygio rizikos profesijoms. Tada būtų galima taikyti platesnes socialines garantijas ir geresnį apmokėjimą.
Lietuvoje ši tendencija – pasipriešinimas ir smurtas prieš policijos pareigūnus – nėra nauja. Tačiau keli pastarieji metai tikrai rodo augimą. Natūralu, kad profesijos populiarumui ir patrauklumui tai neprideda pliusų.
– Daugeliui gali atrodyti, kad tokios smurtinės situacijos dažniau fiksuojamos kaimuose. Ar skiriasi agresyvumo lygis mieste ir kaime?
– Realiai, ko gero, reikėtų išsamiau paanalizuoti situaciją miestuose ir kaimuose. Tačiau praėjusią savaitę Seime turėjome tarptautinę konferenciją dėl nulinės tolerancijos smurtui prieš pareigūnus. Ten taip pat buvo nagrinėjamas šis reiškinys ir tai, ką reikėtų daryti.
Dažniausia tendencija – smurtas tais atvejais, kai pareigūnai atvyksta į smurto artimoje aplinkoje iškvietimus. Asmenys būna tikrai pakankamai girti, neadekvatūs, o agresija vyksta ne tik namuose, bet ir nukreipiama prieš atvykusius pareigūnus.
– Kaip pareigūnai vertina savo galimybę gintis?
– Paskutinė garsiausia byla – kai buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Kaip profesinė sąjunga susiduriame su tuo, kad nėra labai reti atvejai, kai policijos pareigūnai panaudoja ne tik šaunamąjį ginklą. Dažniau naudojami elektrošokai, kitos priemonės, ir pareigūnams tikrai dažnai tenka aiškintis dėl perteklinės jėgos naudojimo bei minti teismų slenksčius.
Tokie atvejai tikrai neprideda policijos pareigūnams pasitikėjimo ir drąsos panaudoti specialiąsias priemones. Pradedame kalbėtis su akademine bendruomene, policijos vadovais, politikais, kad smurtas prieš pareigūnus iš tikrųjų turėtų būti labai aiškiai deklaruojamas kaip smurtas prieš valstybę. Juk valstybė suteikia policininkams įgaliojimus veikti jos vardu, palaikyti ir užtikrinti viešąją tvarką.
Matome, kad patiems policijos pareigūnams trūksta pasitikėjimo valstybe ir galimybe sulaukti pagalbos iš valstybės institucijų. Matome, kad policijoje sukurta Imuniteto tarnyba ne visada tinkamai veikia ir ne visada apsaugo policininkus nuo išorės veiksnių.
Smurtas vyksta ne tik tada, kai policijos pareigūnai atvyksta į įvykio vietą ir jiems pasipriešinama ar prieš juos smurtaujama. Matome kylančią tendenciją ir elektroninėje erdvėje, kai prieš policijos pareigūnus bei jų šeimos narius smurtaujama psichologiškai. Prokuratūroje ir teismuose man kartais pritrūksta principinės pozicijos.
– Ne vienerius metus kalbama, kad trūksta apie 1500 pareigūnų. Ar tai gąsdinantis skaičius?
– Beveik dešimtmetį kalbame apie mažėjantį pareigūnų skaičių. Tai labai rimtas signalas, kurį politikai turėtų įsivertinti: kokios policijos Lietuvoje reikia ir ką ji turėtų atlikti.
Matydami retėjančias gretas, ypač reagavimo veiklos padaliniuose, kuriuose pareigūnai pirmieji ateina į pagalbą, kai kreipiasi piliečiai, matome ir didelius krūvius, psichologinį pervargimą, nestabilumą, iš to kylančias ligas.
Tai rodo, kad visuomenė ne visada laiku sulauks pagalbos. Baisiausia, kai įvykiai bus A ir B kategorijos, kai pareigūnų reikia čia ir dabar. Tokiais atvejais žmonės taip pat ne visada gali sulaukti kokybiškos pagalbos. Todėl politikams siunčiamas labai rimtas signalas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai